tik be nuotykiu

Linko keliai
ir kelnės.

Pasivaikščioti išėjome pašnibždomis
palikę raktus už durų.
Ir pirštines po lova.
Palikom namie tas šlykštynes.

Kaži ar šį kartą eidami šnekėsimės?
Kaži ar šį kartą Jefgenijus Pranas tars žodelį.

O gal reikia susitarti.

Juk jau susitarėme kas išsitrauks piniginę,
kai teks mokėti už maišelį mėsos
ir kas padėkos padavėjai
kai pirksim kavos.

Taigi, mes tarsimės:.

Aš galvoju taip:
galime visados šnekėtis
išskyrus tą gatvę.
Tą gatvę, bene Liuda ji vardu.
Taip, atkakliai skrosdami ta gatve
absoliučiai nieko nešnekėsime
ir nenorėsime nieko pasakyti.
Nešime rankoj bananus ir žiebtuvėlį
to ir pakaks šiai atkarpai.
Atkarpai apaugusiai kokosmedžiais.

Dėja Danas, vargšas jis, turėjo savo nuomonę
kuri jam trukdė ir vertė su manim tartis.

„-Verčiau tarkim ten apie tris sakinius.
Verčiau nešnekėkime autobuse ir parduotuvėje.
Klausyk, mažoji mama,
Liudos gatvėje turėsim aptarti namus.
Taip sugalvoti kur dėsime bananus.
Juk žinai, kad jiems atsidurti mūsų bute
nevalia.
-Nevalia.
Klausyk, mažasis tėve,
man bus labai nedrąsu, gėda
bjauru
nešnekėti autobuse.
-Gerai madam. Supratau madam.
-Ar nieko nepamesime?
- Pamesime pinigus ir orumą.
-Negera kombinacija, turbūt negalvojai ką sakai.
siūlau išbraukti orumą. Kitaip grįšime namo visai sunykę. Apsiribokime pamestais septyniais doleriais. Chorošo, Sir?
-Dėjau. Gerai. Šauniai čia sugalvojai.
Tik mane truputį erzina,
kad visas mūsų planas,
man asocijuojasi su
kriaušine spalva. Ar gali mums kaip padėti?
-Manau, kad jei pakeliui
nusiplautumėm rankas
tam mažas fontanėlyje,
kur vanduo žydras ir gazuotas
ir
įmestumėm į jį porą siemkų,
kad dar sugrįžtumėm,

būtų mum geriau. Juk tikrai taip.
- Daug geriau
trūksta tik Stimorol.
- Stimorol maišelyje ant lentynos.
- Niekada nevadink sekcijos lentyna.