Neužmirštuole pavadinusiam...

Tie nepažįstami žmonės –
Apmėtantys akmenimis,
Midum nugirdantys,
Keičiantys odą žalčiai...
Užbūrę paslaptingu atvirumu,
Rūtomis, kadaise nuskintom,
Išbarstę savo takus
Sustoja ieškodami
Dar nepaliestų žiedų...
Ar ne jūs, mano burtininke,
Vis žadėdavot nebegrįžti prie tų
Ėdrūniškai tykančių aukų?
Norėdamas pasipuikuoti
Eidavot chameleoniškais žingsniais
Už kitų nugarų slėpdamas
Žėrinčią tuščiažiedę laimę?
Miražas? Bet jums atrodė - laimę...
Ir dalindavot joms vardus vidurnaktį
Ragaudamas midų iš suskilusio ąsočio –
Šventiesiems dar neskirto...
Tokį negarbingai saldų,
Užliūliuojantį kimiom kalbom ir
Odėm, universaliai pritaikytom,
Likimas atsivedė pas  mane...
Ėdžiose nebuvot migdytas, bet
Sapningomis nemigo naktimis
Valiūkiškai mirksėdamas man
Aikčiojant pavadinot gėle,
Ragaut davėt to midaus,
Dievams gaminto, iš to
Ąsočio – mudviem nepaskirto...





Galiu tik pasakyti -  s k a i t y t i  p i r m ą s i a s  eilučių  r a i d e s...