matas

2011 02 21

Neįtikėtina – tas virsmas
Buvo mano susigalvotas
Matas, kuriuo galėčiau
Sekti tavąją širdį. Atidėjau
Tave savo knygų lentynose,
Kaip per daug gerą kūrinį
Ateičiai. Bet tu išsprukai
Sulėtindama mano pasaulio
Žingsnius. Po mažą išplėštą
Skiautę, kad kitiems būtų
Painiau skaityti vėliau.
Pasirūpink savimi, nes aš
Iškeliavęs siekti svajų.
Maža mergaitė – mažas
Berniukas, tai tas pats miestas,
Tas pats lietus, kurio
Balose murkdėme mažyčius
Savo troškimus. Pamenu, kai
Pirmą kartą man buvo smalsu
Paliesti tavo grakščią koją.
Su kokiu pasimėgavimu
Laikei mano ranką landūnę.
Ji nekilo – nesileido, tik
Tyliai buvo viename taške.
Laukė, kol suaugsiu. Kol
Pradėsiu suprasti. O koks
Malonus vaizdas akims,
Kai mačiau dar beveik
Plokščią krūtinę ir pamažu
Besikalančias tavo šiek
Tiek skirtingas, bet tokias
Nuostabias krūtis. Moteris –
Tai vienintelis atstumas,
Kuriuo vyras nesunkiai gali
Matuoti visatą. Palikau tave,
Kad užaugęs grįžčiau su
Savo paslaptimis išgirsti
Tavųjų lūpų šnabždesio.
Vėl atrasti dienas pilnas
Naujo pažinimo. Neįtikėtina –
Tas virsmas buvo mano
Gyvenimo pradinis taškas...