Šimtadienis. Testamentas

O ką paliksiu aš savuoju testamentu?
Gal suolą, po kuriuo rudenį lyg scenoj
Ašaros benykstančia viltim lašėjo?
Ar laiptus, ant kurių tiekkart prasilenkėm
Į vienas kitą nė nepažiūrėję?

O gal foje, per didelę užpildyt plakančios širdies silpnu virpėjimu,
Kai baltą voką tau tiesiau su baime, kad ne viską, ką jaučiau, į jį sudėjau?
O gal paliksiu tuos koridorius, kuriais ėjau su šypsena
Ar su viltim tave išvyst, daugybę kartų taip ir neišpildyta...

O gal žodžius, kur pieštuku ir skaudančia širdim
Rašiau ant tuščio stalo, daugelio minčių nutrinto?
O jei palikčiau puslapius, kurių kampai tavim išmarginti
Iš jaudulio ir baimės nemylėti?..
Arba tą uždangą, kur slėpė spurdančius tyloj žodžius, nedrįstus iškalbėti?..

Ne. Aš nepalikčiau jų nė vieno.
Seniai laike jie išsitrynė.
Išdžiūvo ašaros, sumindžiotos daugybės pėdų,
O laiptus pernelyg daug kojų mynė.

Likimai pynėsi foje kiti,
Koridoriuose vėjas jau išsklaidė tavo kvapą.
Žodžius nutrynė pirštai svetimi.
Jie užvertė kiekvieną vardu tavo nubučiuotą lapą...

Už uždangos sapnai neišsapnuoti jau užmigo.
Ne, palikt jų negalėsiu!

Paliksiu meilę.

Ji pavogtu žvilgsniu tarp blizgančių akių plasnos
Ir slėpsis lūpų besišypsančių kampučiuos.

Sujungs rankas-
Gal ne tikrovėj, o sapnuos-
Ir tęs, ką kažkada tarp sienų šių pradėjom.

Tegu mylės jie.

Galbūt labiau, nei aš kadaise sugebėjau.