Aš atpažinčiau tave
iš durų girgždesio,
rytinių krebždesių,
atpažinčiau iš apnuogintos
užuolaidos plevenimo,
niūniavimo prikimusiu balsu.
Atpažinčiau, net jei
užrištom akim
sėdėčiau prieš tave.
Viską atsiminčiau,
koks kūno kvapas ir
kokia akių spalva.
Jei bučiuotum galvą,
apkabintum per pečius,
aš suprasčiau, atpažinčiau,
jog tai tu blaškaisi
per sapnus.
Iš nuskintų gėlių,
karčios kavos,
iš tyliai pratartų minčių
net suabejoti sau neleisčiau
ir pajusčiau, jog čia tu.
Jei viskas dingtų ir negrįžtų-
nenusiminčiau.
Jei tu mane paliktum,
nemylėtum
ir į tamsią naktį dingtum,
aš neliūdėčiau ir neverkčiau,
meilę tavyje pažinčiau.
Dėkui už pastabas. Žinau - turiu tokį potraukį nusirašyti. Kuo daugiau -tuo prasčiau. Kartais atrodo neįtikima,kad tai,ką aš pasakau šimtais žodžių,kitiems užtenka vos poros sakinių.