....................

2011 02 17

Stabteli... įsiklauso medžių
Skrendančių virš upokšnių.
Užsidariusios sėdi klausos,
Kaip bitės bijodamos lietaus,
Žmogaus, gėlių praradimo.

Kai pasaulis buvo kuriamas
Įmetė, kad prinoktų, kad
Išmoktų susitaikyti su
Nusidėjimu. Laikui bėgant,
Tai tapo kasdienybe. Tai tapo
Bilietu atgal. Stabteliu prie
Kasos, kurioje mokoma,
Nemokėti. Pinigas tapo, tik
Kupiūra, kuria žaidžia po
Stalu sėdintys vaikai. Auksu –
Vanduo.

Nedrąsiai, kaip sugeba, tik muzika,
Tik tikėjimas neįmanomais dalykais
Subrandino savo viduje, savo išorėje
Nematomą plotmę. Jaučiamą kitų,
Bet neliečiamą. Juk neleidžiame,
Bet kam liesti savo naujagimių galvelių,
Bijodami dėl jų. Dėl savęs.

Stabteli atsiprašyti. Nors, tai jau užmiršta.
Stabteli pasiklausti kelio į kito širdį, nors
Tai virto užakusiu liūnu. Nėra kelių, nėra
Tiltų, tik nuojauta. Tik pasitikėjimo kibirkštis.

Nedrąsiai, kaip sugeba, tik moteris.
Padėjusi galvą man ant peties nepasakodama
Iškloja apie savo jauseną siekiančią mėnesieną,
Kažkas pakito aną naktį. Kažkas apie ką
Nekalbama. Kažkas apie ką nutylima.

Stabteliu atsiprašyti... per vieną gyvenimą
Nenupasakosiu ką norėjau išduoti per akimirką.