Ne knechtas

Vėl grįžta jos,
Nors jau seniai ir nuotraukos nugeltę -
Kai užrašų nebuvo
Neatrodė net,
Kad priekaištais ūmai užkrės –
Ir štai girdžiu
Kaip šiaušiasi sukilę jūros,
Kaip stengiasi bent žodyje
Į vandenynus išsiliet.

Aš vis dar patikėdavau,
Kad laikas  -  ne dangus;
Jo daug ir, žinoma, kad susitiksim,
Bet vakarai kas kartą vis skaudžiau
Pašiugždina be įrašų metus -
Tušti – be atminties,
Lyg nieko švento,
Lyg ir toliau galėčiau dar gyvent melu,
Kaip knechtas, tūkstantmečiams skirtas.

Ir grįžta jos
Iš Tolimų Rytų ir Šiaurės atšiaurios
Be įrašų, tačiau
Kartu su vandenynais...