Pamiršau prisiminti, kaip sekundėmis kalbėjo tuščios menininko akys, žvelgdamos į nykstančią jūrą. Kur plikame lauke žvejai su tinklais gaudė žuvų paliktus kaulus.
Pasivijus žuvėdras pamiršau jų paklaust, koks jausmas skraidyt be sparnų. Kokia saulė šalta viršum debesų?... Kaip žemai siekia akys, sėdint ant gyvenimo turto duobėj. Koks jausmas numirus apsimest kad katik gimei….
- Vis dėlto poetas esi?
- ... Prasčiausias koks begali būti... Kas norėtų klausytis eilių apie save patį?...