Mankurtas

Sutraiškė tą manąjį tikintį žmogų
Kauleliai į šipulius skaldės ir maišės
Ir užkalė nykti, kad būtų patogios
Jau kito buvimo susineštos vaišės.

Į galvą man kaminą ilgą įstatė,
Kaip vamzdį rūdijantį upės pakrantėj
Ir pinigo skyrė be skaičiaus, be mato,
Kad Vilnių papuoštų, jo atmintį šventą.

Pro manąjį vamzdį turėjo išrūkti
To antrojo kūno prigesusios šviesos
Ir visos dar stiprios organinės rūgštys,
Ir dulkėm pavirtęs nykimo pelėsis.

Tik tas suniokotas gyvybės dar turi –
Jis amžinas žemėj ir tyliai rusena –
Naktim šitą dėžę, užkaltą ir niūrią,
Sulaužo, ateina prie manojo namo.

Neduoda jis man pailsėti net naktį,
Sapnuos įsiskverbęs ir pyksta, ir glosto,
Ir bando iš naujo tikėjimą degti,
Ir ašarą perlo ant manojo skruosto.

Juk daug kas įdėta į galvą ir lūpas –
Ir upė čiulbėjo kaip paukščiai sugrįžę,
Ir maldos prie žuvusių kapo suklupus,
Ir trobas globoję paveikslai ir kryžiai.

Nors kaminas ėjęs per manąją galvą
Sudegino laiką, išsausino mintį,
Bet puošnios ir ryškios gyvenimo spalvos
Man leido pasaulį iš naujo pažinti.

Sugrįžęs luošys, su mankurtišku veidu
Ir vėl manyje, kaip statinėj gyvena,
Ir mokos iš naujo pažinti vėl raides,
Atskirti chaltūrą nuo tikrojo meno.

Ir giesmių graudžių šeimose prisiklausęs,
Užuojautos ugnį vėl sieloje skelia
Ir meilė sugrįžus per vyzdį, per ausį,
Nušviečia svajonę ir nueitą kelią.

O kaminas tas iš pavydo ir pykčio
Ilgai mūravotas, suskilo ir byra,
Paminklinis vamzdis tik Vilniuj bekyšo
Ir mena nesąmones dirbusius vyrus.

Be savo mankurto, pažinusio skriaudą
Ir pinigo skonį, ir gašlų gerumą,
Neliko nė vieno, nors vežė ir šaudė,
Jis gyvas ir aršiai už ateitį grumias.