mito apie Asklepijų motyvais

išdžiūva lūpos nuo ugnies, pabąla veido pūslės
jis pučia laužą gyvasties, gyvatnešiu vadina sūnų
ir pažaboja angį, kandančią į veidą ir rankas, į kūną
pasiima vaikelį, jį aprengia vandens drabužiais
ir atiduoda gyvuliui karaliaus siela
iškeitusiam nemirtingumą į ramybę
kai tamsą akyse užlopo Stikso šviesos
mirtis ir esatis viena į kitą su pavydu žvelgia
ir amžinybė - mirtina ir dieviška atlaužus savo sparno
ugnies krislais atsitūpia į sielas
ir išbrenda iš vandenų visi, jau regis virtę pelenų šešėliais
pulsavimai stiprėja, nuodas tyliai senka
o dvišakis betardamas jį laikančiojo vardą
pats prasikeikia priešais skliauto dangų
niekingai menkas tampa tarp visų žvaigždynų
delnų grandinėmis sukaustytas ir pirštais užrakintas
sūnaus iš saulėtojo dievo veido, užkerėto vardo
sūnaus užgimusio iš už ugnies galybės.