Juk būna taip

Juk atsitinka gi šitaip? Ima ir žlunga žmogus, ir dar per patį viduržiemį, kai ištižusiose balose tįsantys ledo gumulai primena tąsų kisielių. Pasisemi šito birzgino vandens ir stebi kaip per stiklinės kraštus lipa sušalusi, drumzlina rudens dargana. Kaip murzini vandens lašai, varva per pirštus, slepiasi palto rankovėse, lendą į užantį, batų aulus, paslėpsnį, ten kur šiaip jau lįsti yra moterų privilegija. 
Tai, kad moterys lenda visur, nėra jokia paslaptis. Dirba jos ir buhalterėmis, namų, ir vyrų ekonomėmis, dirba ir dar galėtų dirbti dešimtyje, šimtuose darbų. Yra moterų vertėjų ir patalus vartančių, automašinų remonterių, vairuotojų ir suvirintojų, yra ir moterų-kareivių, bet gi jos visos, kas ryta taip, kaip į karą.
Beje, kažkada teko pažinti vieną kareivį - vyra, bet ir tas pats buvo humanitaras. Visada pasitempęs, išsičiustijęs. Tokie patinka visoms moterims ir nesvarbu ar ji suvirintoja, karaimė ar rusė.
Šiam vyrui niekada netapo mieli, tikrų vyrų - „poligonai“, alaus tvaiku persisunkusios „žeminės“, kuriose garbės kodeksas toks kaip ir kare, o minų skeveldras atstoja į galvą lūžusios kėdžių ir stalų kojos. Ne, jam niekada nekrito lėktuvai, kaip ir niekad neteko būti žlugusiu žmogumi, kaip ir nėra žlugusių moterų.
Tikra tiesa, kad esi žlugęs sužinai ne iškarto ir jokiu būdu ne pats. Anądien po nesėkmingo katapultavimosi su keturiasdešimto kalibro užtaisu užantyje, sėdintį jau prieš tai minėtame kisieliuje, užtiko mane, visai padori poniutė.
- Alles in Ordnung?
- Lipšniai, visai ne taip, kaip - būdinga priešui, pasiteirauja ji!
„Kovų verpetuose“ grūdinta patirtis, kužda neprarasti savikontrolės. Jeigu ne šita beviltiška situacija, kirba mintis, nedelsdamas suvaryčiau į save, pfu.... į savo gerklę, visą užantyje spaudžiamą apkabą, po ledinį kisielių ištaškydamas savo smegenis. Jei nepasiduoti, tai žūti garbingai.
Pamažu akyse darosi tamsu, nors dar spėju pajusti, kaip moteris mane ima į nelaisvę, kaip į kisielių iš užančio išslysta, paskutinė mano galimybė, pasipriešinti - garbingai.  O tada jau tik sapnas, sapnas, sapnas ir sapnuoji, kaip per patį viduržiemį žlunga žmogus, o ištižusiose balose tįsantys ledo gumulai primena tąsų kisielių. Kaip per stiklinės kraštus lipa sušalusi, drumzlina rudens dargana, varva, varva per pirštus, slepiasi palto rankovėse, lendą į užantį....