Atsigodėk, bičiuli

                    Su Šekspyru

Aš nemenkai nuliūdęs,
Nes maniau
Kad mūsų visos dienos buvo geros
Ir gal todėl, kad susitikom,
Ar nereikėtų padėkot Aukščiausiam.
Bet štai užklupo valanda,
Kad nežinau, ką reikia pasakyti –
Negęsta tavo žodžiai ausyse:

“Pakol tu gyvas, būki visada
Toks, kokį aš tave regiu šiandieną“

Kodėl iš daugelio dienų
Jinai viena tokia?
Kas pakuždėjo tau kažką į sielą,
Kad ją paglostęs šitaip užmiršti kitas?
Jau vien todėl ji graudulį man kelia  -
Ar varta, tikintis malonių ateityj,
Savęs nepaisyt buvusiam laike?
Nestok, akimirka, nes kaip bebūtumei graži,
Ne iš tavęs atėjo Viljamas Šekspyras.
Dulkėti keliuose,
Žvaigždėti po žvaigždėm,
Su vynu, vandeniu, druska,
Be pykčių ginčuose ir gražūs godose,
O praeitie,
Su tavimi VISA
Atsispiriame į kiekvieną dieną -
Šventa esi už būtį iki jos
Ir net joje, kad esame tokie...

Atsigodėk, bičiuli,
Ir daugiau man nekartok:
„O kai išmuš lemtinga valanda,
Palik žmonėms bent įpėdinį vieną“.

Ar negeriau bažnyčias, kuriose
Va šitaip skaidžiai saugojame Dievą?
Tačiau, deja, ir patys jau dažniau nebetikim,
Kad jis yra...