„Kraujo vonia“ pradžia

Veiksmas vyksta viename miestelyje, kuriame tėvai išsiskiria. Jų dukros globa atitenka motinai. Motina išvažiuoja į kitą miestą, tačiau jų liūdnos bėdos nesibaigia. Pirma jos pradeda dirbti, o apsistoja prie vieno iš tokių ūkininkų, kaip Karlos Maneros. Manerų šeimoje auga 2 vaikinai, kurie ruošiasi išvažiuoti mokytis. Tačiau netrukus kristina įsimyli Benksą, toks vaikino vardas, ir viskas užsitęsia. Pirmas bučinys, pirmas kartas. Ir daug kitokių iškrypimų knygoje „Kraujo vonia“.

Paulius Šileikis

„Kraujo vonia“

Vieną saulėtą dieną mergina sėdi prie veidrodžio, klausosi pačios naujausios muzikos. Motina. Ji niekur nedirbanti, taip pat kiek išgerianti, nors tai tik per progas, turinti daug vyrų, kitaip sakant labai daug vyrų. Ilsisi mažoje virtuvėlėje. Ji gamina jų mėgiamą patiekalą iš triušienos. Tai prabangu, tačiau gyvendamos tokį gražų gyvenimą jos leidžia pinigus labai atsargiai.
Tėvas. Jų tėvas, gyvena atskirai, tačiau tai nė dėl to, kad reikia, o todėl, kad prieš 10 mėnesių įvyko šeimos ginčas tada nedidelis skandalas, ir skyrybos. Nepabijokim to žodžio. Na žodžiu teismai ir visas kitas „Š“, kuri galima pavadinti tampymosi po visokia distancijas.
Na, bet tėvas, irgi ne šventuolis, toks pats žmogus, kaip ir pats Jėzus. Tikintis, per daug persidirbantis „ponas“, turėjęs taip pat ne viena moterį virš 40. Tikriau, tikras pasileidėlis. Na, o dukra, Kristina, juk nekalta. Juk kalti tėvai, dėl kurių turi kentėti jų darbo vaisius, merginas pasiekusi 19 metų ir bandanti suvokti, kas yra tas pasaulis. Ir iš ko jis drėbtas. Kristina dažnai prisimena tėvą, nors tas dešimt mėnesių atnešė, arba įnešė į jos gyvenimą šviesų. Nušvietė visai kitokios gyvenimo spalvos. Tas pilkumo atspalvis dabar toks jai nereikšmingas. Ji aišku priprato, bet tėvai, mylėję jų dukrą, saulelę jų pačių drįso tiesiog viską sudraskyti. Šventa jų santuoka neturėjo reikalo birti, bet... ji kaip ir daugelio žmonių gyvenimuose pasirodo kažkokiu būdu, ir griauna visa tai ką mes vadinome meile. Na žinote, kartais visa tai, atrodo, tarsi mažas vabaliukas. Tarsi jis būtų, ir štai čia paimtų ir nuskristų. Taip nuskrenda toji šeimos didžiulė relikvija – Santuoka.
Greitai Kristina priprato prie visko. Viskas buvo nauja. Ir pažinimas. Ir visa kita, bet vakarais ji liūdėdama kūrė tai, ką kiti  vadina liūdesio daina. Širdgėla. Na kristina nebuvo tokia savimi pasitikinti kaip motina, tačiau palaikymą rasdavo. Draugai, ypač jos draugė Džeinė, ją palaikė daugiausia. Nors viduje žiojėjo žaizdos, kurias bandydavo, kaip katė išsilaižyti, tačiau jos kažkodėl negydavo. Žiojėjo netikusi gyvenimo patirtis. Skyrybos. Ir ką jai padaryti, kai viską lemia teismas. Ar bala žino, kaip tą sistemą galėtum pavadinti. Per švelniai pasakyta. Paprastu žodžiu tai vadinama: nežinomybės bedugnė. Ir nežinai kada ją pasieksi. Ar šiandien ar rytoj. Tikriausiai visi žinote, kad tiesa sakant visi nesmerkė jų tėvų, nes daugelis taip pat gyveno tik su vienu iš tėvų. Na taip atsitikdavo, kad tai avarija ar bala žino kas atsitikdavo. Rodos juos pačius traukdavo į visokius įvykius, kurie labai giliai būtų įsišakniję juose. Kristina ir jos draugė vardu Džeinė važiuodavo keletą kilometrų už miesto į nuošalią vietele ir ten jos žaisdavo suaugusiomis, kadangi Džeinę praeitą vasarą gydė psichiatrijos ligoninėje. Žodžiu, ji norėjusi nusižudyti. Taip pat dėl tėvų malonės. Niekada jos tėvai nekreipė į mažyti kristalėlį tūnanti Džeinės kūnelyje. Mergina per vėlai buvo perspėta, kadangi pasidarė abortą. Bet po daugelio metų ji suprato vieninteli ir jai dėkinga dalyką. Gyvenimas tai lyg dykuma, ir jei mokėsi naudotis vandeniu, tai tau pavyks susikurti rojaus kampeli.
...