negirdintis

2011 01 30

Upėje vietoj akmenų – kaukolės,
Maži upokšniai geria mano brolių
Kraują.

Švytėjimas gatvėse ir
Dūmai, tai mano miesto kasdienybė,
Tai mano gyvenimo peizažas.
.....
Suklupdė visus ant kelių.
Įrėmė į pakaušius pistoletų vamzdžius,
Pokšt pokšt pokšt
Griaudėja širdis, delsianti laikrodinė bomba.

Laimingi tie, kurie vėjo nešami
Nesuklumpa prie pirmos jiems
Siųstos kulkos, tai – tik išbandymas.
......
Ar kada jautėte ašaras
Už tą nenuvalomą svylančios
Mėsos tvaiką, kurį privalai
Patiekti, kaip gardžius
pusryčius? Arba tu arba viskas, dėl tavęs,
Tai, it demonas, kaip bėgantis
Degantis aitvaras paleistas skelbti, jog
Buvo nušluoti namai,
Kuriuose gyvenote.

Upėje tarp kaukolių,
Galite rasti kiekvienas savo namus,
Bet gal atsistokime ir pilni
Pykčio už tai ką praradome
Sukurkime kitokio miesto
Įvaizdį:

          - Su paprastų namų
Gatvėmis,
          - Su šeimomis,
Kurios nebijos išeiti
Į gatvę.
          - Su besišypsančiais
Veidais ir liekanomis to,
Ką nusinešė karas.

      Gal paskutinis jūsų draugo
Atodūsis leis pabusti, nes tokiose
Situacijose nepadeda maldos.
To, kurio prašome ausys apkurtusios
Nuo prašančiųjų mirti.