Rašyk
Eilės (71589)
Fantastika (2149)
Esė (1686)
Proza (10265)
Vaikams (2481)
Slam (55)
English (1083)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Prisimenu, atsigręžęs mintyse skaičiavau tolstančio Paryžiaus bokštus. Širdį it replėmis kas spaudė. Negalvojau apie Loganą ar Tomį, nutrūktgalviškus žaidimus, tačiau vis laksčiau it pakvaitęs nesibaigiančiomis Paryžiaus venomis, tomis skurdžiomis pilkšvomis gatvelėmis, kuriose radau tiek daug ir tiek mažai: vaikystę, karą, mergaičių odą ir jų kelnaičių kvapą, medinius kalašnikovus, girtų policininkų dainas, saulės diską, keistai pakibusį virš Montmartre šventovės kupolo; baimę ir tokį jaudinantį rizikos skonį...
          Tą rytą smarkiai lijo. Paskubomis įšokome į traukinį. Keletą minučių įnirtingai mojavome raudančiai poniai Luizai, vis šaukiančiai „Telaimina jus Dievas! “. Durims užsitrenkus, tylomis patraukėme ieškoti savo vietos milžiniškuose traukinio griaučiuose. Jaučiau, kaip sušlapusiuose batuose pirštų oda suvandenijo, tapo nejautri ir, lėtai slinkdamas tarp besikeičiančių žmonių veidų, šlepetojau it po lietaus nuplautus pelkynus.
          Traukinys niekur neskubėjo, erzindamas ir juokdamasis iš manęs. Paryžiaus stogai dilo palėta, ryjami kažkur danguje atsiradusios skylės traukėsi, kol galiausiai visiškai pranyko. Teliko tik nuojauta, jog ten, jau toli, kur horizonto linija lūžta, pasiliko mano vaikystė, tėvo kapas, Tomio liūdnos akys ir greitas atsisveikinimas su Loganu. Visa tapo nerealu – lyg primiršus ar atsibudus iš slogaus sapno, kurio detalės, dar prieš keletą atodūsių buvusios tokios ryškios, dabar menkai tebeprisimenamos.

          Motinai nusprendus, jog reikia išsikraustyti, niekam neprasitariau. Buvau įsitikinęs, jog niekur nepajudėsime, nes jai nuolatos pristigdavo drąsos.
        Prisimenu, tėvas vesdavosi ją savaitgalio vakarais pas Duvergersus pašokti. Pasiturinčių bičiulių pobūviai garsėjo ištaigingumu. Buvau mažytis it spurgas, bet jau tuomet jaučiau gailestį motinai, kuri, lyg blaškydamasi tarp dviprasmių troškimų, dar pusvalandis prieš išvykimą stoviniuodavo šalia laukujų durų. Moteris sukinėdavosi didžiulio veidrodžio priešakyje ir paskubomis matuodavosi šalius bei skrybelaites, paprastas ir vienodas kaip dvi kapeikos. Pasislėpęs už turėklų žinojau, jog netrukus iš pačios spintos gilumos ji ištrauks smailiakraštę skrybėlę, puoštą povo plunksna ir akį rėžiančia raudona sage. Apsižvalgys, lyg įtari lapė perbrauks pirštais per juosvą kaušą, nusijuoks pati sau ir, pakėlusi rankas į viršų, palėta nuleis brangenybę ant banguotų juodų plaukų. Tuomet žiūrės į save veidrodyje, į siluetą, sustingusį it statula. Veidu nenubėgs nė menkiausia grimasa, įtempti pirštai, priglausti prie suknelės klubų lygmenyje, liks savo vietoje. Sekundės, it aštrios akistatos, pripildys kambario erdvę akimirksniu.
          Nurydavau burnoje susikaupusias seiles ir prasispraudęs tarp laiptų turėklų spitrydavau, lyg bijodamas praleisti kažką ypatingo: nepaprastą palengvėjimą, šokį ant medinių prieškambario grindų, o galbūt lengvą atsidūsėjimą, kuomet su viskuo susitaikoma ir judama pirmyn...?
          Vėliau, lyg paveikslui atgijus, ji greitu judesiu nusiims skrybėlę ir, pasistiebusi ant pirštų galų, nugramzdins ją į pačią spintos gilumą. Vienądien neiškentęs įtampos šūktelėjau „kokia graži skrybėlė, mama! “, tačiau ji, įpykusi it širšė, nuzvimbė tėvo kambarin ir pasiskundė, jog slapčiomis stebėjau ją persirenginėjant.
          Štai tokie žaidimai vykdavo mūsų namuose, po kurių sekdavo epilogas, toks beprasmis ir nereikalingas.
          Persotinti mūsų gyvenimai lūžta nuo lyg ir nereikšmingų akimirkų. Reikia velniškai akylaus žvilgsnio ir gerų akių, kad pamatytum ir aprėptum visą horizontą.

          Žvalgiausi po nepažįstamų keleivių veidus, abejingus laiko tėkmei ir mano tragedijai. Motina, lagaminus suspaudusi tarp kojų, sėdėjo tiesiai prieš mane. Dabar, išsitraukusi mažą veidrodėlį, ji įnirtingai rausvino lūpas, rodos, pamiršusi visa aplink save. Atsivėrė durys. Prisitraukiau lagaminus arčiau savęs, idant vyriškis juodais riestais ūsais galėtų netrukdomas pralįsti į mūsų žalsvą kupė. Manieringomis rankomis palytėjęs motinos plaukus, praeidamas pasisuko ir kažkaip keistai į ją pasižiūrėjo. Pasakęs „ateiskite, ponia“ dar kartą brūkštelėjo ranka per jos pečius, lyg valydamas dulkes nuo sutepto audeklo ar brangios dailininko drobės neįsigėrusius dažus. Jaučiau: toks susilietimas galėjęs reikšti daugiau. Atisdusau. Buvau girdėjęs apie naujų, pokario laikų madą - gašlumą.
          Motina, mostelėjusi galva (suprask, „nieko tokio“) šyptelėjo vyriškio pusėn ir vėl paskendo veidrodėlio gilumoje.
          Ši trumputė akimirka priminė vėlyvą 1946-ųjų metų pavasarį. Pasibaigus karui, bei, rodos, nurimus ir taip prislopusiai Paryžiaus dvasiai, mieste kareivių nesumažėjo. Aludėse ir skveruose girti uniformuoti vyrai, įsikibę į nuskalbto karo atlapus, vis gėrė, maukė ir kilnojo tostus už pergalę. O juk jos nė nebuvo: to simbolio, kurį iš nepermaldaujamo žmogaus, besiiriančio per milijonus lavonų, išprašė Likimas, nė gėdingai akis nuleidus krauju pasruvusion žemėn nebuvo galima pavadinti oriu.
          Buvome nuklydę kiton Paryžiaus pusėn, į Parc Monceau, kuriame Tomis paprastai semdavosi įkvėpimo, pasak jo, „didingai ateities pjesei“. Temo, ir medžiai, pasislėpę nakties šešėliuose, viliojo mus savo tamsuma.
          Aptemusios iš siaubo sąmonės vaizdiniuose veriasi vaizdas: suglebęs moters kūnas, pasruvęs krauju riešas, nusviręs ant dulkėtos žemės; panarinta galva ir smakru besileidžiančios seilės, tįstančios ir gulančios stingstančiomis gleivėmis ant gėlėtos suknelės. Kelnaitės nusmauktos iki blauzdų, o žemė aplinkui išvagota rausvų batelių kulnais...
          Vėliau Lizė (toks buvo moters vardas) pasakojo, kad kareivis jau iš toli šūkaliojęs, atseit, švenčiąs Tautos pergalę.
      - „Betgi jau beveik trys ketvirčiai metų, kuomet baigėme kariauti“, pasipiktinusi ir nustebusi sakau jam. O jis girtas kad pasius, sako, „jūs kekšės, niekuomet nieko nesuprantat“, ir pargriovė mane ant žemės. Rėkiau, tačiau parko pievelė aplink mus kaip mat ištuštėjo. Visi gerbia nugalėtojus. – Kreivai šypteli Lizė ir gurkšteli vandens iš plačiakraštės stiklinės. Ligoninės koridoriuje jos balsas aidi į tolumas ir skamba dar įtikinamiau.
          Pastebėjusi, jog tiek aš, tiek mano draugai žvilgčiojame į tvarsčio baltume įsispraudusią kraujo dėmę, priduria:
      - Nagais draskiau jam veidą, berods išlupau akį. Įniršęs jis iššovė, ir tuomet aš pasidaviau.

          Nusuku akis į langą. Už jo – kiek tik žvilgsnis aprėpia driekiasi tušti Prancūzijos laukai. Kur ne kur palinkę žmonės sodina bulves, o traukiniui atidundėjus, išsitiesia, sukasi mūsų pusėn, šypsosi. Turbūt, mums. Kai kurie iš jų mojuoja rankomis, kas turi - kastuvais, kauptukais, linki laimingos kelionės. Aš taip pat pakeliu ranką, bandau pasirodyti džiugus.
      - Į Tulūzą. Mes važiuojame į Tulūzą, kvailiai.
2011-01-27 18:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-03 19:59
Kirais
Fantastika. Gerai pavarei, sveikinu. 100 balu nuo manes.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-10 09:31
Lengvai
na ką gi - ir vėl puikus gabaliukas iš tamstos pusės=] tik dėl tų dviejų kapeikų suabejojau
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-02 16:08
Mylista sutinka su viskuo
Perskaičiau šį istorijos gabaliuką labai nesikankindamas. Esminis pastebėjimas būtų toks - gerai, kad rašote ne apie Lietuvos kaimą, Vilniaus girtaujančią "menininkų bohemą",  parduotas vasaras ar pokario rezistenciją - temas, kurios yra kankintos nukankintos ir toliau tebekankinamos. Rašyti apie prieškario ir pokario Paryžių reikalauja žinojimo ir įgūdžio, kuris Lietuvoje bile-kur nesimėto. Buvo įdomu pasižiūrėti, kaip tai darote.

Darote neblogai, nėra daug, kas Lietuvoje taip sugebėtų, bet, neužsigaukit, darot nepakankamai gerai. Jeigu Paryžių nugriautų, jį būtų galima atstatyti vien tik pagal literatūrą. Labai labai daug talentingų autorių rašė apie gyvenimą prieškario ir pokario Prancūzijoje. Ir iškarto jaučiasi, kad rašoma ne iš tikros, bet iš knyginės patirties. Yra kelios stilistinės klaidos (kapeikos, kasamos bulvės išduoda neprancūzą), bet ir be jų - jausmas, lyg žiūrėtum Amerikietišką filmą. Skrybelaičių matavimas. Skubėjimas stotyje į traukinį. Scenos labai dažnos, matytos. Kaip pažaidimas toks rašymas yra įdomus, geros pratybos. Skaitysiu ir toliau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-01 16:37
pilkė_
Na va. Grįžau prie "Lizės". Labai šaunus ir įtikinamas pasirodė tas epizodas su mamos ir skrybėlaičių stebėjimu. O ir artima, todėl, kad maniškis irgi kartais taip daro :). (Tik žodžiai buvo "kaip tu gražiai dainuoji, mama"; o aš išsigandau, įsivaizduoji, išsigandau. Tuo pagrindu ir sakau, kad įtikinama).

Ir dar vienas bendras pastebėjimas. Šiame gabaliuke skaitytojas priverstas tiesiog bėgioti paskui pasakotoją. Tai ten, tai čia. Reikia skaitytoją kažkiek nuvarginti, bet ne per daug. Čia dar ne per daug, bet jau pastebiu judėjimą link to.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-31 13:38
White Raven
Visai neblogai, išsamus vaizdų aprašymas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-28 20:42
Avoir
Ačiū, kad skaitėt, kai kas ir durkart. :)
Svoločiau, taip, čia ilgesnio pasakojimo gabaliukas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-28 20:34
Svoloč
Gan įdomu, gerai pieši vaizdus, gal tik pasirodė, kad nebuvo dvi kapeikos, greičiau trys. Bet šiaip čia tur būt kažkoks epizodas iš vieno didesnio pasakojimo?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-28 11:04
pilkė_
Šitas labai patiko ir artimas pasirodė. Parašysiu ir daugiau - bet kitąsyk. Vis tiek skaitau po du kartus :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą