Aš esu medis

Aš esu medis. Dar tik jaunas medelis, tačiau miške jau pažystu visus. Mano vardas – Mažylis. Tačiau žmonės mane vadina berželiu arba beržu taip maišydami mane su kitais medžiais panašiais į mane.  Mums tai nepatinka. Nemėgstame žmonių dėl daugelio priežasčių. Pati svarbiausia – jie teršia mūsų namus. Manau jie nenorėtų, kad mes ateitumėme  pas juos ir primėtytumėme visokių šiukšlių, ratų, sofų ir dar visokio šlamšto. Tada kodėl jie elgiasi taip su mumis? Nepatinka jie man. O kaip nepatinka. Vieną dieną jie mane pasodino. Tačiau daugiau ir nebesirūpino manimi. Tik įsmeigė į žemę ir davė atsigerti. Ir nieko daugiau. Mat patys turime gauti  maisto . Aš juk ne koks vandens bokštas. Mane užstoja kiti medžiai nuo lietaus. Ir mano šaknys dar visai mažytės ir plonytės. Tačiau dabar esu jau didesnis. Dabar gaunu daugiau vandens, ir šaknys prisisiurbia daugiau naudingų maisto medžiagų. Žmonės mūsų aplankyti ateina tik kai smarkiai lyja. Lijundra būna. Mat tada mūsų draugai – kepuraičiai užauga. Žmonėms tik tas ir terūpi. Kepuraičiai– valgiui, medžiai nuo vėjo. Seni medžiai – malkoms, o tvirti medžiai – namams statyti. Prieš kelias dienas ir vėl mačiau tuos baisūnus. Žmones. Jie atėjo su kažkokiu smirdinčiu ir dideliu, aštriu pjūklu. Su juo jie nupjovė mano senelius, antros kartos pusbrolį ir dar kaimyną – Artūrą, kuris mėgo vogti iš manęs maistą ir lietų.
Tačiau dabar jau nebegaliu skūstis. Geltono kamuolio spindulių gaunu, šaknys turi daugiau vietos bei privatumo turiu daugiau. Niekas nebenužiūrinėja manęs kaip ankščiau kai augindavau žalius, tankius ūsus. Taigi norėčiau jums truputėlį daugiau papasakoti apie mus. Medžius. Miškų ir girių piliečius. Kaip ir tikriausiai supratote, mes nemėgstame šiukšlių. Nuolat pykstame ant žmonių už tai. Nepatinka mums dar ir oras, čia kur mes gyvename. Tris saulėtus mėnesius mums būna karšta. Retai lyja. O kai palyja tai dažniausiai tik retai. Bijome to blyksinčiodanguje reiškinio. Neprisimenu kaip jį žmonės vadina. Kažkaip žybis ar baibas. Na mes jį vadiname blyksinčiu žudiku. Jis dažniausiai pasirodė kai didelis geltonas kamuolys jau leidžiasi už horizonto arba kai geltoną kamuolį jau būna pakeitęs baltas kamuolys. Jeigu apkalbant tą baltą kamuoli, tai kažkoks keistas tas kamuolys. Vieną naktį jis būna prakiuręs iš vienos pusės, po kelių naktų – kita pusė pradurta, dar po kelių naktų jis jau būna matyt prisipūtęs oro ir kabo mums virš galvų. Mes visada būname žvalūs ir pasiruošę judėti. Deja to mums neleidžia mūsų šaknys. Taigi grįžtant prie oro, tai jis dažnai keičiasi. Vieną dieną čia lyja  ir būna gera o kitą jau būna kaitra. Dar čia kur mes gyvename krenta iš dangaus balti, šalti grūdeliai. Kai jie krenta gausiai, tada jie nusėda ant žemės ir vėliau ant mūsų šakų. Būna gan šalta. Tada kai tų baltų grūdelių būna labai daug ant žemės į mišką atvažiuoja ir vėl žmonės. Jie atvažiuoja kartą ar du per metus. Pirmą kaip ir sakiau prisirinkti kepuraičių, o antrą – su kažkokiu tamsiu kampainiu nužudyti vis kokią mano sesę ar pusseserę. Praitą kartą jie nužudė mano sesutę Izoldą. Negana to, kad ją nužudė, tai dar ir išsivežti užsimanė. Kad jūs būtumėte matę kaip pradėjo strykinėti maži žmogeliukai kai kiti dideli žmonės nužudė ją. Buvo baisu net ir žiūrėti. Dar tie mažiukai net kelis kartus išdryso mesti į mane tuos grūdus, manydami, kad tai labai juokinga ir smagu. Anaiptol. Supykau stipriai ant jų ir kai didysis žmogus su juodais ūsais ant savo veido atsitrenkė į mane specialiai ant jo numečiau visus grūdus nu savęs. Didysis žmogus pradėjo stipriai šaukti ant tų mažylių, kaltindamas juos, kad jie metė į jį tuos grūdelius. Mažyliai apsiverkė ir visi išvažiavo. Taip jiems ir reikia. Kitą kartą žinos. Tikiuosi, kad pasimokins bent kartą. Ir vėl pradėjo lyti. Esu alkanas, todėl jau baigsiu jums viską pasakoti, nes juk reikia pasimaitinti. Iki. Dar gal susitiksime vėliau;)