išsigalvojimai

2011 01 23

Pasibeldė į gesti
Vidiniuose languose
Pradėjusią saulę tavęs
Prisiminimas.

Manęs
Nebeišgelbėsi.
Aš likau,
Tokioje stadijoje, kai
Žodžiai nusveria veiksmus.

Mėnesiena tylinčiai
Linksi, kai mato
Nemingančias kojas. Jos vis
Neša gilyn į šurmulį, kur
Pirštais nepaliaujamai
Drumsčiamos dulkės.

Tu vis seki man iš paskos,
O aš nesustodamas tolstu.

Manęs niekada nebuvo, o tave –
Tik išsigalvojau, kad pateisinčiau
Žingsnius, kuriuos buvo sunkiausia
Žengti sulaužytomis, vienatvės
Pilnomis, kojomis.

Nemiegu, gal jei,
Tai žinotum būtum ramesnė, galėtum
Sakyti kitiems. Va prabilo jo sąžinė.
Ot gerai, kad jam gelia. Ot gerai, kad
Dabar yra toks, kokio savęs ieškojo.

Taip ieškojo...
rado...
tu buvai mano
Vienatvė.

Aš susikūriau žmones,
Kurie pasakytų taip jūs vienas kitam
Tobulai tinkate. Jūs it du vandens
Krislai ant, ką tik užsimezgusio pumpuro.

Susikūriau pasaulį, kad būtų lengviau,
O pasirodo tikrasis pasaulio stebuklas slypėjo
Tyloj.