O mielas drauge

                  Su Šekspyru -31

Net nežinau,
Kuris kuriam
Truputį ištarėm greičiau:
„O! mielas drauge“...
Tačiau matau, žinau,
Kaip augo ir išaugo
Šis jausmas nuostabiai gražus -
Net ir tuomet, kai tu manęs nelauki,
Susirandu savo būtyj
Tave suklususį prie žodžių
Ir dingsta nežinia, kuri
Dar bando mus išskirti mirtimi.

Seniai jau suvokėme tiesą,
Kad, oi, kaip nepanašūs esam!
Net mintys neretai - kiekvieno sau...
Ir vis dėto,
O mielas drauge,
Be pykčio, be pagiežos kalbame žodžius
Net ir tuomet, jei klausą žeidžia
Net ir tuomet, kai žinom -
O dangau! kam reikia
Iš naujo aitrinti jausmus
Ir šaudyti tuščiai į Dievą. 

„Pagautas nesuprantamo žiaurumo
Tu pats save be gailesčio žudai“

Bet, Viljamai,
Kiek daug kalbėjai apie tai,
Tik žodžiai gal bent kiek kiti,
Mintis, deja, ir vėlgi ta pati:
[i]Įamžink savo žavesį. Nejaugi
Tu leisi jam pražūti, mielas drauge? “

Matyt, net ir iš kapo taip žiūrėsiu kaip iš knygos -
Antai, kokios neramios
Ir galingos žvaigždės
Visatos erdvėse!
Tačiau per tolumas
Akims atrodo mažos, tykios,
Nors rink į saują  ir ant lauko sėk,
Kad neišnyktų begalybės dalioje...

Manau, kad supranti
Ką čia kalbu -
Kai vienas šalia kito taip arti -
Ne žvaigždės mus, kaip dulkeles,
O mes žvaigždes į saują renkam.