vilnisKūrinys parašytas konkursui Kelionių ekspresas
Keisti šešėliai ir dangus.
Alsuoja kosmosas gilus.
Kabina žvaigždes virš galvų,
Ir padvelkia šaltu kvapu.
Ištirpo kontūrai dienos,
Tuoj smėlis naktimi alsuos.
Uždegtas laužas – švyturys,
Išleis svajones ir nuvys
Plazdėt kelionėn su manim,
Kvapais paskaninton naktin...
Nuo grožio akys išsiplės...
Bandys kalbėt, bet negalės...
Vėliau išgirsi, kaip žmogus
Prabils ir skleis nakties kerus.
Juodoj, kvapioj nakties tyloj,
Supintoj pasakoj ilgoj
Atgis vėl čiabuviai tikri,
Seniai nugrimzdę nebūty.
Kiek daug kartų gyveno čia...
Tykos, šnarės jie paslapčia,
Tau pasakos senus laikus.
Ir gelsvas smėlis nuolankus
Prie kojų glausis kol užsnūs.
Tada klausyk – prabils dangus.
Žvaigždėm nuplautom sužėrės,
Visai nebodamas nakties,
Prabils į sielą nuolankus,
Toks vienišas ir toks trapus.
Barchanai tyliai tau niūniuos
Dainas iš pasakos senos.
Pažadinta gailia rasa
Atgims apmirusi gamta.
Kažkas šnarės ir akys švies,
Visai nebodami ugnies.
Nuslinks stebuklu nejučia
Danguj pakibusi delčia.
Ir dykuma išleis kvapus,
Praskleidus savo stebuklus.
Taip baigsis pasaka nakties,
Tik akys svaiguliu spindės...
