Rašyk
Eilės (77868)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10860)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1204)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Iki pat tos akimirkos, kol Matis išsitraukė savo tėvo pusiau automatinį ginklą iš kuprinės ir uždėjo delną ant muzikos klasės durų rankenos, nebuvau tikras, ką darysiu. Kartais neapykanta prasisunkia pro sugniaužtus kumščius nelyginant pro rėtį ir akimirką jautiesi toks tuščias, tarsi niekas daugiau tavyje be jos nebūtų egzistavę.
Sėdėjau prie lango ir stebėjau, kaip kieme katė laka pieną iš aliumininio dubenėlio ir vėjas, atrodo, kilo greičiau nei kada teko matyti. Sunkūs debesys judėjo dangumi karts nuo karto užkabindami medžių viršūnes. Sėdėjau ant palangės ir stebėjau kaip Matis atpėdina nuo baseino pastato, brūžindamas sudilusiais kedų padais šiurkštų asfaltą.
- Kiekvieno žmogaus problema, - sakė Matis, - yra ryžto trūkumas.
Čia jis klydo. Ryžto stoka buvo mano ir jo problema. Tačiau nepasakysi, kad vaikinai stadione veikė neužtikrintai, kai trupino mano šonkaulius. Gal kiek netiksliai, tas tiesa – nė vienas kaulas nelūžo, tačiau ugnelės jiem tikrai netrūko. Dvi savaites po įsimintino pasivaikščiojimo myžau krauju. Tie idiotai manė, kad aš homikas. Matis toks buvo – randai ant jo pilvo aiškiai rodė, kad jis niekuomet nesistengė to slėpti.
Jie sakė, kad todėl, jog susidėjau su prakeiktu pederastu, turiu būti toks, kaip jis. Gulėjau veidu į drėgną žolę ir užuodžiau juodžemio kvapą. Pirmą kartą gyvenime jaučiausi toks bevertis. Ne tik pažemintas, bet ir per aštrų skausmą priverstas pats sau pripažinti, kad esu to pažeminimo vertas. Iš akių tryško ašaros, ir jie juokėsi, nes, žinoma, juokinga, kai kažkas verkia kaip mažas vaikas. Kartą vienas pasilenkė prie mano veido ir beveik švelniai pasakė: susiimk.
Susiimk. Aš gulėjau net nesivargindamas rankomis dengtis nuo smūgių. Negalėjau sustabdyti ašarų ir turėjau iš tiesų pasistengti, kad neprapliupčiau juoku, o greičiau tiesiog neimčiau staugti kaip žvėris, paskutinis iš savo rūšies. Aš nebuvau homikas, nei jiems prijaučiantis, bet Matis buvo mano draugas, sumautai geras draugas, jei jau apie tai prakalbome. Ir galbūt aš iškreiptai suprantu ištikimybę, tačiau tąsyk man atrodė, kad bet koks protestas iš mano lūpų būtų tolygus išdavystei. Todėl aš nieko nesakiau, nerėkiau, negrasinau, nemaldavau liautis. Ir su kiekvienu smūgiu juokas iš mano krūtinės pamažu kilo gerkle aukštyn, kol pagaliau pradėjau dusliai krizenti, springdamas seilėmis ir krauju. Atsimenu, nebuvo jokio vėjo, tik toks stiprus prakaito tvaikas, kad atrodė, jog vėjas apskritai niekados neegzistavo. Atsimenu, nustebau, kad paslikas tysodamas ant žemės dar gali prarasti pusiausvyrą.
- Tai ne tiek dėl diegiančių inkstų ar pilnai neišsitiesiančios rankos, - sakė Matis, - kiek dėl to, kad niekas tavęs net nepastebi, kol jiems neprireikia kažkur išlieti savo pykčio.
Anksčiau aš gyvenau kitur ir man tenai patiko. Patiko žiūrėti kaip Sida šukuoja savo ilgus šviesius plaukus. Vieną popietę ji susipynė kasą, paėmė peilį duonai pjaustyti ir juos nusirėžė. Trumpi plaukai jai tiko, bet po to, kai paklausiau, kodėl taip padarė, ir ji atsakė:
- Ta mano dalis buvo mirusi, - nebegalėjau žiūrėti jai į akis.
Tai nebuvo vienintelė mirusi jos dalis. Kai po poros mėnesių Sida perdozavo ritalino, aš jau gyvenau čia. Naujas miestas, nauja mokykla, nauji draugai. Vėl viskas iš pradžių, tik šįkart buvau pavargęs.
Matis ir aš buvom pykti dėl skirtingų priežasčių, bet ne pyktis mus suvedė draugėn. Jei aš buvau piktas ant pasaulio apskritai, Matis gerai žinojo, kas jo skriaudikai.
Nuskalbti džinsai, šiaudų spalvos plaukai ir strazdanos, išryškėjančios vėjo nugairintam veide. Jis buvo liesas ir aukštas, įdubusiais skruostikauliais ir pilkomis kaip lietaus vanduo griovyje akimis. Kai sutikau Matį mokyklos koridoriuje, negalėjau atitraukti nuo jo akių. Jis turėjo dvi rankas ir dvi kojas, tačiau ant rankų tik devynis pirštus. Jis priminė man Sidą kai buvome laimingi, labiau nei ji pati, ir tada pat supratau, kad myliu jį ta dusinančia meile, kuri nei kada baigiasi, nei prasideda, nei sprogsta krūtinėje, o greičiau kaip kulka įstringa kažkur tarp šonkaulių.
Išvakarėse gėrėm alų, Matis norėjo pažiūrėt vesterną su Njūmenu, man nuo kiekvieno paleisto šūvio strigo gurkšnis gerklėje. Kai kitą rytą atsikėlėm, jis pasiūlė pagaminti pusryčius, bet abu supratom, kad pilnas skrandis mažai kuo pagelbės. Užsimetėm ant pečių kuprines ir išėjom. Laiptinėje prie lifto rišdamasis batraiščius pajutau spengimą ausyse. Vaikystėje tai vadindavom „absoliučia tyla“.
- Skausmas, įtampa, pažeminimas, - sakė man Matis, po vadens srove vilgydamas tualetinio popieriaus gabalą ir juo šluostydamas iš nosies tekantį kraują, - aš nekvailas, suprantu, kad po poros metų visą tai bus praeitis. Bet tu negali suvokt, ką tai reiškia.
- Rimtai? – tarstelėjau, veidrodyje apžiūrinėdamas savo paraudusius baltymus.
Kažkoks pašlemėkas įsmuko pro duris ir dingo kabinoje, o drauge su juo pro atvirą durų plyšį pateko juokas ir šūkavimai.
- Tu negali įsivaizduot, koks jausmas, kai niekas tavęs net nepastebi, kol jiems neprisireikia kur nors išlieti savo pykčio...  – pasakė Matis. – Jie kažką atėmė iš manęs. Kažką svarbaus, ir štai net aš nebežinau ką.
- Vikas, - prisistačiau. – Mane tik ką pervedė iš kitur.
Koridorius už mūsų nugarų prisipildė Šopeno. Matis atsisuko į mane ir nusišypsojo. Buvo ankstyvas pavasaris, ir strazdanos jau seniai dingę nuo jo veido. Tie sušikti gyvuliai atėmė iš jo vienintelį dalyką, ką iš tiesų galima atimti iš žmogaus. Jie atėmė iš jo realumą.
Tą akimirką man nebekylo nė menkiausių abejonių. Tvirta ranka pakėliau savo ginklą ir paleidau kulką jam į smilkinį.
2011-01-16 00:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-17 08:45
Koncervų vartotojas
ai nu...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-25 20:31
Alisa Realybėje
Jo, kažkaip kaip Realybei tai norisi, kad būtų kažkas Realesnio,nes mano moralė neleidžia įsivaizduot savo draugo žudymo vien dėl to, kad jis prarado realumą. o gal ir gera ta pabaiga...O gal.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-22 21:39
kondensofkė
haha, tai gal ir ištaško
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-17 15:05
diukasniukas
Bet... pabaiga mane nuvylė. Taktinis atperkamosios vertės ir gailesčio autoriaus sprendimas. Nu ne, aš įsivaizduosiu, kad naratorius, nušovęs Matį, puola į klasę ir ištaško, kiek tik sugeba mokinių. Kad ramiai miegočiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-22 23:31
kondensofkė
vaikystę čia turėjau galvoj kokių dešimties-dvylikos metų. ir mes vadindavom.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-21 23:14
diii
taikliai ir aštriai palėstos juodosios pusės.
prozą skaitau retai, bet šis darbas įtraukė ir privertė perskaityti iki galo.
.....ir nesigailiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-19 14:31
Jugo_Džiova
Nu, dėl to, kad nėra kulminacijos, tai nesutinku. Be ką plačiau apie turinį tai nelabai galiu pasakyt - tematika man tam tikra prasme svetima. Bet bendrai paėmus tekstukas neprastas. Klaidų aišku nekomentuosiu nes pats jų darau belenkiek.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-04 22:20
Melancholik
gražus darbas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-16 15:43
viskasbusgerai
Puiki pradžia.
Tekstas stipriai emociškai įkrautas. Gražiai, taikliai, išties "prasisunkia pro sugniaužtus kumščius nelyginant pro rėtį". Bet perkrautas, sakyčiau. Nuo perkrovos įspūdžio gelbėtų ryškesni akcentai ir šiokia tokia srtuktūra, kurios antroje dalyje neberasta: nuo "Išvakarėse gėrėm alų..." niekas nebeaišku.
Akį rėžia klaidos ir tokie išsireiškimai, kaip "absoliuti tyla vaikystėje" - įdomu, koks vaikas vartoja žodį "absoliuti" ir dar tyla...
"Skausmas, įtampa, pažeminimas...": skausmas, pažeminimas - jo, suprantama, bet su įtampa tai prašovei, kad kas kaltųsi ar keršytų už įtampą...???  Dėl įtampos paprastai daktarėliui skundžiamasi.
Kulminacijos nėra.
Pabaiga neišbaigta.
Galvoju, ar kūrinys nebaigtas, ar čia tokia autoriaus tendencija - nepabaigti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-16 12:42
begemotas_
labai daug - buvo, buvom, nebuvom


galima ir be jų juk.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-16 11:06
kondensofkė
na jo, su daug trūkumų, žnau :) negalim visi būt tobuli
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-16 11:00
pabiruogė
Skausmingas kūrinys, labai tikras. Narkotikai, pedofilija, žmonių grobimai organų persodinimui, ginklai.
Nenuostabu, kad jaunų žmonių, moksleivių galvose tokios mintys. Pažeminimas ir nusivylimas, netikrumas, saugumo stoka...
Labai geras darbas, labai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-16 10:09
Svoloč
Šiaip geras tekstas, bet kažko nesupratau, nors tai gal mano bėdos.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-16 02:26
JRFRA
nebekylo ir man
tekstas pilnas bet burna aushini
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą