vaikystė...draugystė....

Savo dainą čiunga-čianga
Traukiam tol, kol mums įgrysta,
Daužome rimtumo langus
Ir gyvename vaikyste...

Dūkstam, laužome sūpynes,
Šokinėt stogais išdrįstam,
Kartais žaidžiame slėpynių
Su nenuorama vaikyste...

Randam naują pajautimą –
Meilės augalas pražysta.
Mes nutraukiame žaidimą,
Kai pasislepia vaikystė...

Lipdome kartu širdutę,
Bet iš rankų ji išslysta.
Gal todėl, kad ji mažutė?..
Nebelieka ir draugystės.

Meilė patręšta apgaule
Nebeišlaikiusi nuvysta,
Ašara išsklaido saulę
Neišsipildžiusioj vaikystėj.

Miesto džiunglėse gūdu
Ir kas žingsnis pasiklystam.
Nežinia, kokiu būdu
Išgyvendinom vaikystę...

Nusitašėm kietą kiautą,
Po kuriuo saugu palįsti:
Nuo būties pavojų srauto
Neapsaugotų vaikystė...

Stovim ant smailių stogų
Ir nebijome nukristi,
Paragaujam pinigų –
Skanesni jie už vaikystę...

Bet po pergalių verkiu:
Akmenys širdy išskysta.
Po išbandymų sunkių
Pasiilgstame vaikystės...

Balsą čia, širdy, girdžiu
(jis man pasakinėti drįsta).
Tačiau tikiu vienu žodžiu,
Kuris yra toksai:...draugystė...

Statėm kalną lig dangaus
Iš palaidotų kvailysčių,
Kai ieškojome žmogaus,
O tiktai paskui draugystės...

Ilgai ieškosi – pasimesi,
Taip ne viena širdis paklysta.
Idealaus žmogaus nerasi,
Jei ką surasi... tai draugystę.

Tikrą šilumą jaučiu
Tiems, kuriuos seniai pažįstu.
Jie atsako tuo pačiu
Ir atnaujinam draugystę.

Nors ir esam ypatingi,
Nevaidinam kaip artistai.
Viens kitam jausmų skolingi...
Atgaiviname vaikystę.

Jaučiu dabar ir visados:
Nereikia man sparnų, kad skrisčiau,
Nes ji neturi pabaigos –
Mano sparnuotoji vaikystė...