Tiesiog žiūrėjau į tuščią palangę ir niekaip nesupratau, kaip gyventi galima be alijošiaus? Na, tegu nebūna čia amarilio, ar šiais laikais pamėgto pinigų medžio... Bet tuščios palangės be alijošiaus mane baugina. Beveik taip pat kaip tas vakaras, kai ieškojau lisiuko , o jis pasakė, kad viskas gerai, kad galima gyventi be lisiuko , nejaugi?
Pats baisiausias gyvenime patirtas siaubas nebuvo laidotuvės, kai maža būdama stebėjau tinstantį prosenelio veidą, o miegodama už spintos girdėjau jo kvėpavimą, tai nebuvo akimirka, kai tiksliai pamačiau mirtį – tik akimirka, o gąsdina, ir vaizdas lieka – su visam, tai net nebuvo akimirka, kai naktį kažkas prisėlino prie manęs ir per miegus pajutau šaltą ranką, gniaužiančią mano širdį, o pramerkusi akis bijojau pajudėti, kad tik visata nesuprastų, jog aš dar čia; ta akimirka buvo tada, kai supratau, jog žmogus, kuris turėjo būti mano gyvenime iki man išeinant, visai nėra žmogus. Jis – iškamša, tuščia, išmėsinėta ir tesugebanti kvėpuoti: įkvepiam-iškvepiam įkvepiam-iškvėpiam, ir taip toliau....
Žiūrėjau į jo akiduobes – dabar jau mačiau, kad jos tuščios, ir galvojau, ar jis supranta, kad aš suprantu? Bet kažin, kažin, ar jis dar apskritai sugeba suvokti ką nors daugiau negu kad tą vienintelę jo /gyvenimo/ programėlę, parašytą dar pascaliu:
Program.
Name iškamša
If ..... than.........
If not.......... than.........
End.
Tik tiek jo ir tebuvo. Keli algoritmai ir iškamša, pamauta ant kabliuko. O aš buvau gėlavandenė žuvis, užkibusi ir pati nesuvokianti pasekmių. Plaukiojau sau paskui akvariume, atsidauždama į stiklą. Apvaliame akvariume, su išdurtom akim. Tamsoj galėjau apsimesti, kad nieko nesuvokiu, kad toks gyvenimas ir turi būti. Dunkt į stiklą, apsisuki, dunkt, ir vėl apsisuki... Jei nebūčiau buvus akla būčiau išprotėjus. Dabar nebeprisimenu, gal aš pati sau tas akis išsidūriau? Tam tikras iškreiptas savisaugos instinktas.
/Dunkt į stiklą. /
Bet kai dingo lisiukas staiga iš aklos žuvies tapau plėšrūno jaunikliu. Dar nebuvau pasiruošusi pulti, bet atidžiai stebėjau aplinką ir dariausi atitinkamas išvadas. O dabar dar – tuščios palangės. Ir iškamša, stovinti tiesiai prieš mane. Mintyse įsivaizdavau kaip išilgai perskrodžiu jį peiliu, o jis nieko nepajunta tik dvi pusės nukrenta ant grindų. Po to viena pusė atsisėda, o kita kabarojasi viena ranka iki spintos, kurioje guli adatos ir siūlai. Pasiima adatą, baltą siūlą ir abi pusės gražiai susiglaudžia ir susisiūna. Nevalingai net sukikenau. Tikėjausi bent šiokios tokios reakcijos, juk stovėjau priešais jį ir kikenau nežinia dėl ko ir kodėl. Bet matyt jo /gyvenimo/ programėlėj if tokiam atvejui nebuvo numatyta. Neištvėrusi bakstelėjau jį pirštu, - šiltas kūnas, gera iškamša. Ir vėl sukikenau. O jis tik žiūrėjo į mane ramiu žvilgsniu.
Nežinojau, kas tokiu atveju būtų tinkama. Mintyse kaip galėdama greičiau perkračiau visus gyvenimo pamokymus, bet ką daryti susidūrus su iškamša – tokio punkto neradau. Galiausiai nuėjau išsivirti kavos ir dar įsipyliau stiklą viskio – jis man visada padėdavo mąstyti blaiviai. O iškamša liko darbo kambary. Girdėjau, kaip kuičiasi savo popieriuose. Šitai tai jis išmano, jo programėlė puikiai susitvarko su popieriais. Ir dar moka puikiai patvarkyti tave. Maži šiurpuliukai sušoko fokstrotą ant mano kūno. Bet tai buvo tiesa.
Išgėrusi stiklą viskio ir visai pamiršusi apie kavą pradėjau galvoti, kad gal ta iškamša nėra taip jau ir blogai? Na, alijošių tai galėsiu nusipirkti, gal kur rasiu ir lisiuką. O ką? Turėsiu iškamšą, kuri parneša namo pinigų, susitvarko su popieriais ir patvarko mane. Daugelis moterų man turėtų pavydėti. Ir pamažu tas siaubas, kurį jutau dar tik prieš kokį pusvalandį, žvelgdama į tuščias palanges pradėjo rimti.
/Dunkt į stiklą/.
Tik šįkart tai ne aš, balkone pamačiau gulintį paukštį. Kodėl paukštis sau išsidūrė akis? Ant marmurinių grindų buvo dvi kraujo srovelės ir negyvas balandis. Įdomu, o perpjovus iškamšą, kraujo būna? Sukikenau. Juk jis vis tiek galės susisiūti, tad kodėl nepabandžius? Tik išgersiu dar šlakelį viskio. Bet kol pyliausi, iškamša atitipeno į virtuvę.
- Arija?
- /Iškamša? /
- Arija, kas nutiko?
Tada akimirką dar padvejojau – pirkti alijošių, ar krautis daiktus. Visgi būtų įdomu perpjauti iškamšą.
- Mums reikia alijošiaus.
- Alijošiaus?
- Jo, man nepatinka tuščios palangės be alijošiaus.
- Arija, - čia jis paėmė mano ranką ir aš beveik patikėjau, kad jis – žmogus, - pastarosiom dienom tu elgiesi labai keistai. Ar kas nutiko?
- Mūsų balkone nusižudė paukštis.
Jis tik atsistojo, nuėjo prie lango ir pažiūrėjęs į balkoną grįžo pas mane.
- Aš sutvarkysiu, bet mums vis tiek reikia pasikalbėti.
- /Geriau jau mane patvarkytum. /
Iškamša išėjo į balkoną, o aš pribaigiau antrą stiklinaitę džonio. Kai jis grįžo aš nusprendžiau pribaigti ir mūsų pokalbį. Koks tikslas? Juk nusprendžiau apsistoti ties alijošium. Jis ilgai neprieštaravo, nunešė mane į miegamąjį ir padarė/, tai kas buvo įrašyto jo programėlėj. / Po to ramiai užmigo, o aš tyliai nuėjau į virtuvę ir susiieškojau didžiausią peilį, mintyse vis galvodama, nuo kurio čia galo būtų patogiau pradėti skrosti?
Ir apskritai, kaip galima gyventi be lisiuko?