Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







vienišo kario stebuklas

Vadas vedė mus į karą.
Vadas žiūrėjo į saulę, į mus, nuleidusius akis iš baimės, iš sielvarto dėl mūsų brolių ir seserų, byrančios į šipulius  šalies, kuri greit išnyks nuo žemėlapių paviršiaus.
Vadas sėdėjo vienas tyloje ir bandė rasti vilties.
Bet jam vis nepavykdavo.
Jis skaitė knygą, kurioje buvo parašyti žodžiai, turintys jos suteikti, bet jie nepadėjo.
Tuomet vadas sukvietė mus ir tarė žodį.
Buvo liūdnas ir atviras.
Jis nebandė suteikti vilčių, nebandė mėginti priversti patikėti, kad mes ištversime šį karą.
Tiesą sakant jis tik prisipažino, jog vienintelis dalykas, kuris suteikė jam stiprybės neišprotėti per pastarąsias savaites, buvo mūsų draugija.
Mūsų, paprastų kareivėlių, atskirtų nuo namų, nuo šeimų, kurių galbūt jau nebeliko.
Tolumoje sproginėja bombos, dangus dega rožine liepsna, kažkur pasmerktos kojos trypia žemę.
Ore tvyrauja plieno kaitra, kraujo kvapas, chaosas...
Vadas žiūri į mus ir verkia.
Jis verkia ir mes suprantame kodėl. Mes nesmerkiam. Mes esam ištikimi jo sielvartui.
Vadas deda kulkas į dėtuvę, jo delnai apdraskyti, nupuošti smulkiais nudegimais nuo ginklo liepsnos, jo krešantis kraujas pasilieka ant kulkų...
Kiekviena iš jų paženklinta mūsų krauju, mūsų, kurie daugelis pasiliks čia amžinai.
Šiandien ne iškilminga diena.
Po jos mūsų žygdarbis bus įrašytas į pasmerkimo istoriją.
Vadas kalbasi su mumis.
Sako, kad turime pasiaukoti.
Turime mokėti būti stiprūs netgi, kai patys tuo nebetikime.
Nebeliko kur trauktis.
Šįvakar mūsų būrys sėdi laužo šviesoje ir tikisi, kad šis karas kada nors baigsis.
Vadas sėdi atskirai.
Dabar jis kalba tyliai, mintyse.
Su kuo jis kalba?
Su savo šeima?
Su dievu?
Su priešu?
Kas yra priešas?
Ar jis irgi mūsų bijo?
Ar bijo mirties?
Mano būrio karys, kurio vardas šįvakar įeis į istoriją, prabyla.
Jis prisipažįsta, jog gyveno blogą gyvenimą.
Plėšė, skriaudė, bėgo ir suteikė daug skausmo.
Šiandien šis skausmas grįžo ir atvėrė jam akis.
Mačiau jo ryžtą.
Jis išgelbėjo mane ir vadą.
Prieš keletą savaičių einant per tarpeklį.
Jis bijo.
Klausiu, ar dėl to, kad nespės išpirkti savo nuodėmių?
Linkteli galva.
Jo skvarbus žvilgsnis paskendęs laužo šviesoje.
Nuraminu jį pasakydamas, kad jei šįvakar prasiveršime pro užkardą ir sunaikinsime priešų štabą, mūsų dievas atleis mums visas mūsų nuodėmes.
Mano būrio karys šypsosi.
Jo vardas buvo...
Kamalas.
Vargu, ar tokia sąvoka, kaip „dievas“, išvis egzistuoja mūšio lauke...
Išsitraukiu mažą metalinę gertuvę ir gurkšteliu šlakelį vyno.
Pasiūlau draugams, kurie maloniai praleidžia gertuvę ratu.
Kai kas užsirūko.
Sėdime tylūs ir pasiruošę.
Pulsim prieš auštant.
Vadas liepia pasitikrinti ginklus.
Miegame.
Sapnuojame paskutinį sapną.
Sapną, kurį verta susapnuoti.
Pergalę?
Šeimas?
Laiką, kai visa tai praeis?
Tylą.
Mus pažadina klyksmas.
Iš pradžių sunku susigaudyti, kas vyksta.
Kažkas šaukia „Šaudo! „
Nieko negirdžiu.
Staiga pro ausį prazvimbia kulka.
Tai ne sapnas.
Į mus šaudo iš toli.
Snaiperis?
GESINKIT LAUŽĄ!
Per vėlu susigaudyti, kas vyksta.
Dairausi, kur vadas.
Kitas klyksmas kažkur visai čia pat...
Atpažįstu balsą.
Peršautu pilvu iš skausmo jis raitosi ant žemės.
Mano būrio karys užpila laužą smėliu.
Staiga šūviai nutyla.
Kiek sužeistų?
Trys.
Medikas?
Kur mūsų medikas?!!!
Pastebiu, jog medikas šliaužia šalia mano kojos.
Įsikabina į ją ir švokščia.
Švokščia tol, kol kraujas išsilieja iš jo burnos ir gyvybė tvirtai sugniaužtame kumštyje pamažu išblėsta.
Jo vardas buvo...
Gazis.
Praradom keturis žmones.
Gazį, Hudadą, Kamalą ir Jasimą.
Jie ateina pas mus.
Minučių klausimas, kada pridengti snaiperių atklys medžiotojai.
Turime trauktis.
Kur?
Ką daryti su vadu?!
Jis vis dar gyvas, o vienas kareivis laiko užspaudęs žaizdą ranka, kita spausdamas jam burną.
Turim trauktis arba išžudys visus.
Pavienis šūvis.
Kareivis, laikęs vado žaizdą, susmunka negyvas šalia jo.
Jo vardas buvo...
Amiras.
Tyla.
Joje vėl pasigirsta klyksmas.
Tai aš...
Spiegiu tartum būčiau išprotėjęs.
Išties...
Aš išprotėjau nuo viso šito.
Pažvelgiu į vadą srūvantį krauju mėnesienoje: jis juokiasi.
Man pakriko protas - jis juokiasi.
Ar tai tik... beprotybė?
Ūmai drebančią parankę nustveria mano būrio karys ir nutempia žemyn į griovį.
Bet juk vadas!..
Vadas lieka sėdėti prie laužo tyliai kikendamas, o galbūt tai tik aš...
Mano būrio karys šaukia, jog reikia trauktis.
- O kur kiti?
Kokie kiti? - pažvelgia į mane.
Nebėra jokių kitų.
Likome tik dviese.
Ir vadas.
Prie laužo sėdi blėstanti vado siela.
Turime grįžti ir atitempti jį iki griovio.
Snaiperis mus pamatys.
Naudoja terminį žiūroną.
Mano būrio karys nusimeta šalmą ir atšlija į griovio šlaitą.
Pažvelgia į mane ir kiek aprimęs nuo chaoso, dūsliai šūkteli:
- Vade?!
- K... Ko?..
- Vade, kaip jūs?!
- Ka... Kaip aš?.. Na... Aš... - springsta krauju. - Man atrodo... Aš peršautas...
Savo būrio kario veide regiu siaubą ir ašaras.
Keista, visuomet maniau, jog tai moterų pareiga verkti, kai namo parveža cinkuotus karstus.
Turim atitempti vadą čia.
Bent, kad galėtume su juo atsisveikinti.
- Vade, mes grįšim jūsų pasiimti.
- Kvai... Kvaily, neraliuotas! -vadas šiek tiek prablaivėjo ir pagaliau suvokė, kas vyksta. - Bėk iš čia, kiek kojos neša!
- Ne!!! Skiedalai, vade, mes jau išguldėm septynis. Tuoj pat ateisim jūsų pridengti.
- Stok, įsakau jum st... st...
Išgirdau kaip kažkur visai šalia atlinko revolverio gaidukas.
- Likit griovy, po velnių!
Paskui šaižus šūvis.
- Vade? VADE!!!
Vadas paliko mus vienudu, pasimetusius ir pakraupusius.
Mano būrio karys iškišo galvą pažiūrėti, kas atsitiko, tačiau vado silueto prie laužo nebesimatė.
Mano būrio vado vardas buvo...
Habibas.
Tuo tarpu ore tyliai suzvimbė dar vienas metalo gabalėlis.
Jis užbaigė mano būrio kario, kurio vardas tąnakt įėjo į istoriją, gyvenimą.
Kraujas iš jo pakaušio pamažu sunkėsi į kojomis sutryptą gruntą.
Jo vardas buvo...
Nasiras.
Per kelias lemtingas minutes iš mūsų vilties likau tik... aš?
Galėjau pasielgti, kaip vadas.
Užbaigti kovą garbingai iš jos pasitraukdamas.
Bet tąnakt supratau, jog visi šie žmonės buvo pasiryžę žūti, tačiau negalėjau susitaikyti su tuo, kaip tai ką tik įvyko.
Turėjome žūti kovoje.
O vietoje to buvome išskersti...
Rankoje dreba toks pats sidabro spalvos revolveris.
Jis mąsto, kaip pasielgti: ar užbaigti šį karą čia ir dabar, ar bėgti ir surasti tai, ką šiąnakt turėjome rasti.
Mūšį.
Garbingą kovą, kurioje žūti būtų užtektina, kad mano būrio karių provaikiai atsimintų šią naktį deramai.
Pagriebiu tai, kas voliojasi netoli griovio - karabinas, vieno iš mano būrio karių kuprinė ir pustuštė alkoholio gertuvė išvoliota smėlyje.
Tai daiktai, kuriuos nusinešiu su savimi į mūšį.
Lekiu per mišką, kurį nušviečia mėnesiena.
Aš vilkas.
Vienišas, tačiau nebijantis to, kas laukia už šio miško.
Aš medžiosiu.
Sumedžiosiu grobį vardan tų, kurie būtų jo norėję. 
Aušta.
Iš mano šnervių veržiasi garas.
Širdis plaka lyg garvežio stūmoklis.
Staiga mano nubrozdintas kojas nušviečia pirmieji saulės spinduliai.
Deja, neturiu laiko grožėtis šia nuostabia akimirka.
Liko nebedaug iki naujos pamainos ir tai vienintelė proga...
Nuo kalvos netoli miško jau matosi pirmasis sargybos postas.
Atsigulu papėdėje ir atsisuku gertuvę.
Paskutinis gurkšnis už jus visus, broliai.
Dedu kulkas į dėtuvę, o mintyse dalinu joms mano žuvusių brolių vardus.
Bent taip šiandien jūs lėksite į kovą...
Nepastebimai sėlinu puskilometrį iki sargybos posto.
Viso labo du kareiviai.
Praslenku nepastebėtas.
Judu tolyn į priešo teritoriją.
Galų gale pamatau karinę stovyklą.
Mažiausiai 100 kareivių.
Štai kaip...
Išlendu iš krūmų ir einu keliu link stovyklos.
Mane pasitinka du vartų bokšteliai, kuriuose tupi žmogystos su automatais.
- Stok! Šausim!
- Jo?
- Stok pasakiau! Mesk tą ginklą!!!
- Kokį ginklą? - žvelgiu buku žvilgsniu. - Šitą ginklą?
- Taip, šitą! Meeesk!
Neeeee... Ne. Atėjau čia ne tam, kad dabar jį mesčiau ir pasiduočiau.
Jie mane vis vien sušaudys.
Kaip sušaudė mano brolius, beginklius, nenujaučiančius...
O dabar, jūs, ginkluoti, bet net nenujaučiantys, kas jūsų laukia...
Dabar jūs kraujuosit.
Karabinas iš anksto užtaisytas.
Pusiau automatinis.
Penkiolika 5. 56x45mm tipo kulkų.
Dvi nuskrieja savo trajektorija.
Prieš vartus dabar testoviu aš, mano riešu teka kraujas - pataikė į kairįjį petį.
Šalia vartų buvę kareiviai sumišo.
Vienas įbėgo į tuščią kulkosvaidžio lizdą.
Tačiau nespėjo iššauti.
Mano galvoje - kapų tyla.
Regis, vos per sekundės dalį nusitaikiau į kulkosvaidininką ir jo smegenys atsidūrė ant smėlio maišų.
Kažkokia paslaptinga jėga sustabdė laiką. Sustabdė juos akimirkai...
Galų gale subėgo koks tuzinas karių su automatais ir ėmė pliekti tiesiai į mane.
Bet to jau nebejaučiau.
Sugėriau gal kokių penkiasdešimt kulkų.
Dar spėjau kelis iš jų sužeisti...
Parkritau ant žemės springdamas savo išdidumu ir kraujo gurkšniu, kuris veržėsi lauk.
Keista...
Sukėliau tiek daug sąmyšio.
Geras jausmas.
Gal bent taip atkeršijau už savo brolius.
Už savo šalį...
Šiaip ne taip pakėliau galvą.
Prie vartų uždusęs bei vis dar negalintis susigaudyti, kas vyksta, atbėgo jų pulkininkas.
Kareiviai išaiškino situaciją ir, didžiai apstulbęs, su keliais eiliniais jis atbėgo prie auštančio mano kūno.
Jie nuspyrė ginklą į šalį ir nusitaikė į veidą, tačiau pulkininkas užrėkė nuleisti ginklus.
Kariai nedrąsiai nuleido vamzdžius ir įvyko kažkas keisto.
Dar vienas magiškas laiko sulėtėjimas.
Jų pulkininkas priklaupė šalia manęs ir paklausė, kuo aš vardu.
Kai susiruošiau sakyti, palinko dar arčiau, nes nebegalėjau garsiai kalbėti - mano krūtinė buvo suvarpyta ir iš jos pamažu garavo gyvybės jėgos.
Esu Fadilas.
Ir mano broliai...
Habibas... Gazis... Kamalas... Amiras... Hudadas... Jasimas... Nasiras.
Jų pulkininkas pažvelgė man į akis ir tarė: „Fadilai, esi narsus žmogus. Šiandien nužudei tris mano vyrus, tačiau tai mes turim atsiprašyti tavęs ir tavo brolių. Turim atsiprašyti už tai, ką padarėm jūsų šaliai. Maldauju atleiskit mums, kad stojom prieš jus ir jūsų tėvynę, broli. Mūsų vadai nežino, ką daro... „
Ilgai klūpėjo laikydamas drebančią mano ranką ir neleido mirti vienam.
Tarsi koks angelas sargas.
Tikras karys.
Paskui paėmė abi rankas ir sudėjo ant krūtinės, uždengė akis ir deramai palaidojo.
Jo širdyje radosi daug skausmo.
Taip pat jis kai ką suvokė.
Mano paskutinė mintis su ašaromis akyse buvo...
Ir jūs man atleiskit.
Nes jam buvo neapsakomai gaila savųjų vyrų.
Šis žmogus kitoks negu tie, kurie sunaikino mus.
Paprašė mane ir mano brolius palaidoti kartu mūsų gimtinėje netoli nuo tos vietos, kur įsikūrė jų stovykla.
Kai žuvo mūšyje, jam pastatė nuostabų paminklą, o istorijos vadovėliuose aprašė įsimintiniausius žygdarbius.
Po kelerių metų, nuo mudviejų „susitikimo“, jis tapo generolu, o vėliau - ir labai įtakingu politiniu veikėju, užbaigusiu dešimt metų besitęsusias žudynes.
Savo įkvepiančiose kalbose nuolat minėdavo atsitiktinai sutiktą kareivį vardu Fadilas, kuris įkvėpė jį siekti taikos.

***
Tąnakt mano ir mano brolių vardai įėjo į istoriją.
2011-01-15 01:55
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-16 22:12
Svoloč
Gyvenk greitai, mirk jaunas - toks, manau, dabar tavo devizas.
Labai skubi. Ir gerai, kuo greičiau išsirašysi, tuo anksčiau prieisi kitą taisyklę - skubėk lėtai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-16 15:05
kondensofkė
jo, tos 50 kulkų ir melodramatiška pabaiga. bummer
ai ir nu man čia kaip apie lietuvius parašyta tik vardai kad arabų - jie ir vilkais bėga per miškus (???) ir kovoja už Tėvynę....
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-15 20:06
Flax
Musulmonams alkoholį vartoti uždrausta. Bet gal čia tik vardai musulmoniški. Galbūt 50 kulkų irgi daugoka. Dažniausiai tiek pakelia tarybiniai kareiviai senuose TSRS filmuose apie antrą pasaulinį karą arba Stalone su Švarcnegeriu. Iš vienos pusės, nurodydamas tikslų karabino kulkų kalibrą, tarytum, apeliuoji į realistiškumą, o iš kitos pusės, sugėrus penkiasdešimt kulkų žmogus kažin ar dar sugebės išvardinti savo žuvusių brolių vardus ir išklausyti priešo atsiprašymą.

Visais kitais atžvilgiais pirmoji teksto pusė labai cool (5), vėliau atsiranda pertempimai su prieštaringomis detalėmis (3), o pabaiga gavosi vadovėliškai pompastiška ir sentimentaloka (2). Gaila dėl pabaigos.

3
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-15 04:25
forehater
Šito filmo pabaigai labai tiktų šitas gabalas:

http://www.youtube.com/watch?v=FaIx2kBC8_A
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-15 03:49
forehater
:]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-15 02:44
Pirk Volgą
Jo... Čia vienas iš tų kūrinių, kurį perskaitęs pirmiausiai su pavydu pagalvoji "blemba, ir kodėl tai parašiau ne aš". Tikrai moki rašyti, čia faktas kaip blynas.

Patinka man tokia pre-apokaliptinė (arba post-apokaliptinė) proza su artėjančios mirties nuojauta ir žmogiškųjų emocijų proveržiais. Suvirpina kažką giliai, net nežinau kaip tiksliai pavadinti - į kampą užspeisto žvėries biologinis nerimas, sumišęs su keistu grauduliu ir menka vilties kibirkštėle. Tikrai gilu ir natūraliai žmogiška.

Dar labai patiko, kad vardai musulmoniški, ir kad pulkininkas realiai nepkenčia šio karo - puiki potekstė, gal netgi moralas. Mes visi esame žmonės, nesvarbu kokios tautybės ar religijos būtume, mes visi vienodai bijome mirti ir skauda mums vienodai. Bet kažkodėl žudomės kaip kvailiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą