Aš - vagilė

Man lengva apie tai pasakoti. Visgi, anksčiau ar vėliau mes susiruošiame išsipasakoti - geriau ar blogiau tai pavyksta, tėra akimirkos klausimas.
Bla-bla-bla: Noriu pasakyti, kad dabar aš gyvenu šiuolaikiniame pasaulyje. Kaip ir visi kiti nuomuojuosi varganą kambarį prastame Londono rajone, stebiu pro langą judančius įvairiomis kryptimis žmones, varstau įdarbinimo agentūros duris, vis ieškodama papildomo darbo, mano dienos ir naktys niekuo nesiskiria. Eilinis tipas gatvėje su manimi prasilenkia nepastebėjęs, kokiomis abejingomis akimis aš nugenu jo orią veido išraišką, įkyrią eiseną, galvos krustelėjimą prieš žengiant į priešingą gatvės pusę - neretai man atrodo, kad iš eilės tokių savo samprotavimų, aš žmones pritaikau vienam ar kitam sluoksniui, nesąmoningai. Daugelis jų - paslaptingi, nepakartojami gamtos vienetai, bet yra kažkokių keistų tipų, sunkiai apibudamų žodžiais. Lengviau juos vadinti spalvomis, dalelėmis, rūbais, persekiojančiais veidais iš praeities. Ką jie visi galvoja apie mane? - Bla-bla-bla.

Aš esu vagilė. Man trūksta pinigų. Ne pinigų, kuriuos atiduodu už apelsiną, kokybiškesnį toletinį popierių, gražesniu lipduku indų ploviklį. Aš, žinoma, galiu taupyti, kad žingsniuočiau gatvėmis klykiančiais, madingais batais, nuskrisčiau į Jamaiką, į tuščią sviesto indelį benamiui įsprausčiau penkiasdešimtinę. Bet tai man nesukelia palaimos, kokį patiriu vogiant.

Paskutinę naktį sapnavau tarkuotas morkas ir obuolius, dvi skirtingų vaisių krūvas. Aš buvau alkana. Mano skrandis buvo susitraukęs, aš norėjau valgyti, o negalėjau. Žinot, kažkas iš aukščiau, kartojo „Ne“, tačiau, tai nebuvo priežastis, kodėl aš nevalgiau - mano sapnas nuplaukė į kitą vietą, pasamonė ėmė busti, netrukus pajutau nutirpusias kojas, tada pėdas, kurios buvo stipriai įbestos į lovos atlošą. Man patiko sapnuoti, aš galvoju, juolab, nubudus alkio jau nebejutau. Tarsi daug gerai nusiteikusių paukščių skraidė man virš galvos, kada aš miegojau, nešė po sapną, ir iš kur aš tai žinau - nežinau. Gali būti, jie įtakojo mano sąžinės apsivalymą?
Taigi, ėjau gatve, mano kišenėje viso labo buvo penki svarai. Žingsniavau nemąstydama, nekeldama per daug sau klausimų, iki pasiekiau centrinę gatvę...

O tada:

.... Gatvė, kurią pasiekiau jau pačiame vidudienyje, buvo nušviesta saulės. Namų stogai atrodė rausvi, iš kaminų rūko tiršti dūmai, kur ne  kur, vis dar tirpo purvinos sniego krūvelės. Aš žingsniavau tiesiai, labai siauru šaligatviu. Mano akys slydo iškalbiomis parduotuvių vitrinomis, neturėdama kur dėtis.
Sustojau prie juvelyrinės parduotuvės durų, tada persigalvojusi žengiau  atgal. Ar tikrai jo noriu, galvojau. Man nepavyks.
Tūkstantis penki šimtai svarų, tai yra tiek, kiek kainavo žiedas. Jis nebuvo tiek vertas, jį būčiau įvertinusi žymiai mažesne kaina, tačiau koks kvailys ėmė ir užrašė tiek daug. Kas jam rūpėjo, jei ne pinigai, išmokėti atlyginimai, susimokėtos elektros bei šildymo sąskaitos, be ko parduotuvė (labai maža parduotuvė) negalėjo gyvuoti.
Tas žiedas man krito į akis. Ir nesvarbu kokiomis mintimis buvo užrašyta jo kaina, jis man atrodė svarbus.  Jei anksčiau man būtų kas sakęs, kad jį rasiu, aš tik būčiau nusijuokus. Bet dabar jaučiausi suakmenėjusi, negalėjau atsistebėti: tas žiedas atrodė lygiai toks pats, kokį regėjau prisiminimuose.

Man septyneri. Aš sėdžiu aukštai ant kopėčių, atremtų į juodą daržinės angą, kurioje mirksi šviesos bei dulkių gijos. Vartau savo rankas, pirštą su žiedeliu, jis geltonas su raudona akimi, kiek per didelis. Esu jį apsimovusi ant pirštinės. Aš - princesė, nuotaka, burtininkė. Taip, burtininkė! Aš viską galiu, net skristi dangumi, tokia stebuklinga yra mano džiaugsmo ir laimės euforija. Ir kas supras, kas supras!..

Toks prisiminimas dabar mane liūdino, nes nuo tos dienos žiedelio nebemačiau, kad pamečiau, supratau jau nulipusi nuo kopėčių. Ir veltui ašarojau. Tik dabar, žvelgdama pro stiklą, atrodo pajutau nusiraminimą, o protas nustojo man toliau tarnauti, tokiomis sunkiomis aplinkybėmis. Juk gali būti tai jis, pakaitalas, ištaisantis praeitį. 
Aš paspaudžiau durų skambutį ir patekau į vidų. Pardavėja man šyptelėjo, tada pasisiūlė padėti, ko aš atsisakiau.
Visi žiedai buvo įkalinti už stiklo, todėl ji nerūpestingai atsuko man nugarą ir ėmė toliau gerti kavą bei maigyti mobilaus telefono mygtukus.
Greitai suvokiau, kad žiedas yra tik vitrinoje, ir nieko aš čia nepešiu. Nervingais judesiais paliečiau nuslydusį kaklu šaliką, tada atsegiau rankinę, kurioje turėjau vos penkis svarus grynųjų pinigų.
Mergina suktais plaukais į viršų, kiek nuvargusiu veidu (tai bylojo pajuodavusios jos akiduobės) mano prašymu nenoromis nušlepsėjo link žiedo. Aš nevalingai krūtelėjau. Ar ji žino, kad aš vagilė? Akimirką stengiausi atsiminti, ar buvau čia kada nors anksčiau lankiusis, kažkokia karšta oro lavina nutekėjo žemyn mano nugara, juk visa tai tiesiog juokinga - argi turiu aš iš tikrųjų vogti? Tenoriu tą žiedą apžiūrėti iš arčiau, štai ir viskas!
- Labai gaila, bet čia paskutinis, - išgirdau po keleto minučių. - Turėjome tris, labai sunkiai pardavėme, niekas nenorėjo pirkti.
Aš žvelgiau į žiedą, į žaižaruojančią stiklinę akį lempos šviesoje, jos raudonumą, mane pamažu apėme keistas jausmas, nuo šiol aš įsivaizdavau save tik su tuo žiedu ant piršto. Be jo, atrodė nebegalėsiu gyventi, palikti šią parduotuvę, atsikelti rytoj rytą.
Staiga aš prisiminiau turinti tam tikrų galių, apie kurias jums dar nepasakojau.
- Žinote, - tariau aš, - aš jus atpažinau. Mano vyras ilgą laiką stengėsi viską nuslėpti, tačiau nebūčiau aš moteris, lygiai tokia pati moteris kaip ir jūs... - glostydama pirštą su žiedu galvojau ką toliau kalbėti. - Aš galėčiau jūsų santykiams padaryti galą, bet argi būčiau dėlto laiminga?
- Aš nesuprantu...
Pastebėjau kaip mergina išbalo, nors ir kaip stengėsi tramdytis, ji atrodė išmušta iš vėžių, o tai jau rodė mano pranašumą.
- Tiek to, būkite laimingi. Esu tikra, kad mano vyras man bet ką padovanotų, kad ir šį žiedą, kad jo nepalikčiau. Bet kaip aš galėčiau nevogti? Juk tai jo parduotuvė, o jūs šiandieną dirbate.  - Ties tais žodžiais aš apsisukau ir nubėgau prie durų. - Jei jūs tylėsite, aš tylėsiu. Nepamirškite, - mano lūpas papuošė plati šypsena.
Kada žvilgtelėjau į laikrodį, jau buvo kitoje gatvės pusėje. Atsisukau atgal, ar niekas manęs neseka - kaip kvaila! Jaučiau žiedą ant savo piršto, tikslas buvo pasiektas, o aš jaučiausi tuščiai. Galiu pasakyti, kad tai tebuvo laikinas jausmas, kokį patiriu, paprastai tik ką pavogusi.
Nors nupasakojau jums viską greičiausiai neįtikinamai ir banaliai, ši istorija tikra. Aš kažkodėl ėmiau ir panorau ją užrašyti po sapno su tarkuotomis morkomis bei obuoliais, ir paukščiais, kurie mane aplankė viduryje nakties. Juk viskam ateina laikas.
Tikiuosi, jūs manim patikėjote.