Rašyk
Eilės (73837)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10431)
Vaikams (2499)
Slam (49)
English (1132)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Man lengva apie tai pasakoti. Visgi, anksčiau ar vėliau mes susiruošiame išsipasakoti - geriau ar blogiau tai pavyksta, tėra akimirkos klausimas.
Bla-bla-bla: Noriu pasakyti, kad dabar aš gyvenu šiuolaikiniame pasaulyje. Kaip ir visi kiti nuomuojuosi varganą kambarį prastame Londono rajone, stebiu pro langą judančius įvairiomis kryptimis žmones, varstau įdarbinimo agentūros duris, vis ieškodama papildomo darbo, mano dienos ir naktys niekuo nesiskiria. Eilinis tipas gatvėje su manimi prasilenkia nepastebėjęs, kokiomis abejingomis akimis aš nugenu jo orią veido išraišką, įkyrią eiseną, galvos krustelėjimą prieš žengiant į priešingą gatvės pusę - neretai man atrodo, kad iš eilės tokių savo samprotavimų, aš žmones pritaikau vienam ar kitam sluoksniui, nesąmoningai. Daugelis jų - paslaptingi, nepakartojami gamtos vienetai, bet yra kažkokių keistų tipų, sunkiai apibudamų žodžiais. Lengviau juos vadinti spalvomis, dalelėmis, rūbais, persekiojančiais veidais iš praeities. Ką jie visi galvoja apie mane? - Bla-bla-bla.

Aš esu vagilė. Man trūksta pinigų. Ne pinigų, kuriuos atiduodu už apelsiną, kokybiškesnį toletinį popierių, gražesniu lipduku indų ploviklį. Aš, žinoma, galiu taupyti, kad žingsniuočiau gatvėmis klykiančiais, madingais batais, nuskrisčiau į Jamaiką, į tuščią sviesto indelį benamiui įsprausčiau penkiasdešimtinę. Bet tai man nesukelia palaimos, kokį patiriu vogiant.

Paskutinę naktį sapnavau tarkuotas morkas ir obuolius, dvi skirtingų vaisių krūvas. Aš buvau alkana. Mano skrandis buvo susitraukęs, aš norėjau valgyti, o negalėjau. Žinot, kažkas iš aukščiau, kartojo „Ne“, tačiau, tai nebuvo priežastis, kodėl aš nevalgiau - mano sapnas nuplaukė į kitą vietą, pasamonė ėmė busti, netrukus pajutau nutirpusias kojas, tada pėdas, kurios buvo stipriai įbestos į lovos atlošą. Man patiko sapnuoti, aš galvoju, juolab, nubudus alkio jau nebejutau. Tarsi daug gerai nusiteikusių paukščių skraidė man virš galvos, kada aš miegojau, nešė po sapną, ir iš kur aš tai žinau - nežinau. Gali būti, jie įtakojo mano sąžinės apsivalymą?
Taigi, ėjau gatve, mano kišenėje viso labo buvo penki svarai. Žingsniavau nemąstydama, nekeldama per daug sau klausimų, iki pasiekiau centrinę gatvę...

O tada:

.... Gatvė, kurią pasiekiau jau pačiame vidudienyje, buvo nušviesta saulės. Namų stogai atrodė rausvi, iš kaminų rūko tiršti dūmai, kur ne  kur, vis dar tirpo purvinos sniego krūvelės. Aš žingsniavau tiesiai, labai siauru šaligatviu. Mano akys slydo iškalbiomis parduotuvių vitrinomis, neturėdama kur dėtis.
Sustojau prie juvelyrinės parduotuvės durų, tada persigalvojusi žengiau  atgal. Ar tikrai jo noriu, galvojau. Man nepavyks.
Tūkstantis penki šimtai svarų, tai yra tiek, kiek kainavo žiedas. Jis nebuvo tiek vertas, jį būčiau įvertinusi žymiai mažesne kaina, tačiau koks kvailys ėmė ir užrašė tiek daug. Kas jam rūpėjo, jei ne pinigai, išmokėti atlyginimai, susimokėtos elektros bei šildymo sąskaitos, be ko parduotuvė (labai maža parduotuvė) negalėjo gyvuoti.
Tas žiedas man krito į akis. Ir nesvarbu kokiomis mintimis buvo užrašyta jo kaina, jis man atrodė svarbus.  Jei anksčiau man būtų kas sakęs, kad jį rasiu, aš tik būčiau nusijuokus. Bet dabar jaučiausi suakmenėjusi, negalėjau atsistebėti: tas žiedas atrodė lygiai toks pats, kokį regėjau prisiminimuose.

Man septyneri. Aš sėdžiu aukštai ant kopėčių, atremtų į juodą daržinės angą, kurioje mirksi šviesos bei dulkių gijos. Vartau savo rankas, pirštą su žiedeliu, jis geltonas su raudona akimi, kiek per didelis. Esu jį apsimovusi ant pirštinės. Aš - princesė, nuotaka, burtininkė. Taip, burtininkė! Aš viską galiu, net skristi dangumi, tokia stebuklinga yra mano džiaugsmo ir laimės euforija. Ir kas supras, kas supras!..

Toks prisiminimas dabar mane liūdino, nes nuo tos dienos žiedelio nebemačiau, kad pamečiau, supratau jau nulipusi nuo kopėčių. Ir veltui ašarojau. Tik dabar, žvelgdama pro stiklą, atrodo pajutau nusiraminimą, o protas nustojo man toliau tarnauti, tokiomis sunkiomis aplinkybėmis. Juk gali būti tai jis, pakaitalas, ištaisantis praeitį. 
Aš paspaudžiau durų skambutį ir patekau į vidų. Pardavėja man šyptelėjo, tada pasisiūlė padėti, ko aš atsisakiau.
Visi žiedai buvo įkalinti už stiklo, todėl ji nerūpestingai atsuko man nugarą ir ėmė toliau gerti kavą bei maigyti mobilaus telefono mygtukus.
Greitai suvokiau, kad žiedas yra tik vitrinoje, ir nieko aš čia nepešiu. Nervingais judesiais paliečiau nuslydusį kaklu šaliką, tada atsegiau rankinę, kurioje turėjau vos penkis svarus grynųjų pinigų.
Mergina suktais plaukais į viršų, kiek nuvargusiu veidu (tai bylojo pajuodavusios jos akiduobės) mano prašymu nenoromis nušlepsėjo link žiedo. Aš nevalingai krūtelėjau. Ar ji žino, kad aš vagilė? Akimirką stengiausi atsiminti, ar buvau čia kada nors anksčiau lankiusis, kažkokia karšta oro lavina nutekėjo žemyn mano nugara, juk visa tai tiesiog juokinga - argi turiu aš iš tikrųjų vogti? Tenoriu tą žiedą apžiūrėti iš arčiau, štai ir viskas!
- Labai gaila, bet čia paskutinis, - išgirdau po keleto minučių. - Turėjome tris, labai sunkiai pardavėme, niekas nenorėjo pirkti.
Aš žvelgiau į žiedą, į žaižaruojančią stiklinę akį lempos šviesoje, jos raudonumą, mane pamažu apėme keistas jausmas, nuo šiol aš įsivaizdavau save tik su tuo žiedu ant piršto. Be jo, atrodė nebegalėsiu gyventi, palikti šią parduotuvę, atsikelti rytoj rytą.
Staiga aš prisiminiau turinti tam tikrų galių, apie kurias jums dar nepasakojau.
- Žinote, - tariau aš, - aš jus atpažinau. Mano vyras ilgą laiką stengėsi viską nuslėpti, tačiau nebūčiau aš moteris, lygiai tokia pati moteris kaip ir jūs... - glostydama pirštą su žiedu galvojau ką toliau kalbėti. - Aš galėčiau jūsų santykiams padaryti galą, bet argi būčiau dėlto laiminga?
- Aš nesuprantu...
Pastebėjau kaip mergina išbalo, nors ir kaip stengėsi tramdytis, ji atrodė išmušta iš vėžių, o tai jau rodė mano pranašumą.
- Tiek to, būkite laimingi. Esu tikra, kad mano vyras man bet ką padovanotų, kad ir šį žiedą, kad jo nepalikčiau. Bet kaip aš galėčiau nevogti? Juk tai jo parduotuvė, o jūs šiandieną dirbate.  - Ties tais žodžiais aš apsisukau ir nubėgau prie durų. - Jei jūs tylėsite, aš tylėsiu. Nepamirškite, - mano lūpas papuošė plati šypsena.
Kada žvilgtelėjau į laikrodį, jau buvo kitoje gatvės pusėje. Atsisukau atgal, ar niekas manęs neseka - kaip kvaila! Jaučiau žiedą ant savo piršto, tikslas buvo pasiektas, o aš jaučiausi tuščiai. Galiu pasakyti, kad tai tebuvo laikinas jausmas, kokį patiriu, paprastai tik ką pavogusi.
Nors nupasakojau jums viską greičiausiai neįtikinamai ir banaliai, ši istorija tikra. Aš kažkodėl ėmiau ir panorau ją užrašyti po sapno su tarkuotomis morkomis bei obuoliais, ir paukščiais, kurie mane aplankė viduryje nakties. Juk viskam ateina laikas.
Tikiuosi, jūs manim patikėjote.
2011-01-13 21:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-12 14:55
diukasniukas
Tarkuotos morkos ir obuoliai, kurie verti šūdo, yra sulyginami su labai brangiu žiedu. Naratorė aiškiai nori panaikinti vertės ribą, nustatytą visuomenės, bet pati tą suvokia tik tada, kai pavogia žiedą: viskas yra vienodos vertės. Iš to ir tuštumo jausmas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-02 18:23
Patarnaujantis
1) Padirbėti su tekstu tikrai reikia. Daugelį sakinių ar jų dalių galima perfrazuoti, kad mintis nenukentėtų, o skambėtų šimtą kartų sklandžiau ir geriau. Praleistos raidės, netinkamai pavartoti žodžiai. Jei turi pakankamai ūpo, padirbėk su tuo.

2) Sapnas neišbaigtas. Prasideda kažkas miglotai, miglotai ir baigiasi. Pasigedau aiškesnės jo buvimo priežasties ir kaip jis man turėtų padėti. Jokiu būdu nesakau, kad sapnas turėtų būti ryškus, realus ir logiškas kaip eilinis kino filmas. Bet išbaigti ką pradėjai reikia. Kad ir išbaigti neišbaigtumu.

3) Kažkas neaišku su tomis magiškomis galiomis. Na gerai, vagilė turi tokių. Bet nėra pagrindimo. Gerai, galbūt ji vaikystėje nukrito nuo kopėčių ir pradėjo skaityt kitų žmonių mintis. Gerai, ji rytais gauna rytdienos laikraštį. Bet kažkaip turi pagrįsti.

4) Pabaiga patetiška. Pasakotoja teisinasi skaitytojui, o tai yra klaidingas žingsnis. Dabar susidaro jausmas, kad nebepajėgi išlaikyti įtampos, dėl to imi priesiekinėti, kad istorija yra tikra ir kad skaitytojas patikėtų. Mes turim patikėt ir be tokių žodžių. Galbūt šiais sakiniais norėjai ką kita pasakyt, bet išėjo kaip išėjo. 

Nepaisant šių trūkumų – visai neblogai įsijausta į personažą, aplinkos matymas geras, siužetas neblogai užsuktas. Žiūrėsiu, ką pasiūlys kita dalis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-31 15:46
EyesTrueDe_Lies
Tas mano Aš yra neatsiejamas :) Jau nemažai ištryniau prieš publikuodama, bet matau ne iki galo. Man nekliūva, man patinka, gal negražu, tiesa.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-31 15:46
EyesTrueDe_Lies
Tas mano Aš yra neatsiejamas :) Jau nemažai ištryniau prieš publikuodama, bet matau ne iki galo. Man nekliūva, man patinka, gal negražu, tiesa.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-31 13:53
Laukinė Obelis
"Lengviau juos vadinti spalvomis, dalelėmis, rūbais, persekiojančiais veidais iš praeities." - nuostabus sakinys.

Vos pradėjusi skaityti, neigiamai sureagavau - mano manymu, nė vienas kūrinys neturėtų prasidėti nuo "man", "mano", "aš", nebent tam yra labai svarios piežastys. Ir apskritai vos ne kas antrą "aš" iš teksto galima būtų pašalinti.
O tas bla-bla-bla - atrodo, suprantu, kokia buvo autorės intencija, bet tai, mano manymu, kūriniui nepriduoda nei originalumo, nei meninės vertės.
Paskutinė pastraipa irgi nepatiko, bet gal čia kaltas tik mano skonis ir požiūris į grožinės lit. kūrinius?..

Teksto pradžioje yra daug gerų minčių ir jos gražiai supintos, tik reiktų tekstą kruopščiai peržiūrėti, nes dabar daug kur kliūva, atrodo, kad yra ir gramatinių klaidelių, o kai kur netikslūs žodžiai pavartoti arba netinkamai suformuluota. Pvz.: ...aš žmones pritaikau vienam ar kitam sluoksniui... Kažkur autorė pasisakė, kad rašykai jai kaip juodraštis. Ir visgi... Tokio tipo kūriniuose, kur supinti apmąstymai, prisiminimai, smulkūs pastebėjimai, norisi, kad tekstas kaip upė plauktų, nes jei nėra slydimo, tampa sunku skaityti, kadangi į priekį neveda ryškus veiksmas ar intriga. Beje, gal teksto pradžioje daugiau intrigos reiktų įvesti. Aiškiai matyti, kad tekstas pasidalina į dvi ryškias dalis: iš pradžių daug apmąstymų, o antrojoje dalyje jau aprašomas konkretus įvykis. Gal buvo galima tai perpinti, jau pradžioje skaitytoją atvesti prie tos parduotuvės? Nežinau, čia tik pamąstymas, bandymas sau pačiai atsakyti, kodėl sunkokai skaičiau.

Įvertinčiau tarp 3 ir 4.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-25 17:24
Mylista sutinka su viskuo
Pagiriamasis žodis šiam rašiniui. Strategijos - kaip apgauti, apsukti, išvilioti, apsukriai nugvilbti - tai savaime traukianti tema (kriminalai yra viena iš populiariausių temų laikraštininkams), bet be to, parašyta lengvai, elegantiškai. Ir vagilės noras labai įtikinantis. Ir situacija su pardavėja, nors ir labai mažai tikėtina, vistik skamba įtikinančiai. Gal tik vaikystės žiedelio prisiminimas kiek silpniau pavaizduotas.

Ir beje, kad ir bla bla bla, bet neabejotinai, tai - istorija, kuri yra pasakojama skaitytojui sudominti, o ne istorija, kurią rašytojas pasakoja savo savimeilei paglostyti. Nors tai atrodo tokia elementari klaida, bet dauguma rašinių rašykuose (jau nekalbu apie poezijas) rašomi sau, o ne skaitytojams.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-13 22:49
EyesTrueDe_Lies
Dėkui, malonus jausmas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-13 22:04
Svoloč
Aš patikėjau. Gera istorija. Gerai išlaikyta įtampa, netikėta atomazga.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą