Vidurnaktis

Tai buvo pati paprasčiausia spalio 31-oji diena. Ar bent jau taip manė Gabija. Diena praėjo kaip visada, miegoti ji nuėjo įprastu laiku. Tačiau vidurnaktį nei iš šio nei iš to prabudo. Kažkas šaukė ją išeiti į lauką... Gabija įsiklausė. Ne, buvo tylu. Jai pasivaideno. Bet užmigti ji nebegalėjo, todėl nusprendė išeiti pasivaikščioti. Gabija nuėjo prie skaidraus ežero. Jo paviršiuje atsispindėjo sidabrinė mėnulio šypsena, vilnijo mažos bangelės. Mergina apsidairė ir nuėjo prie galiūno ąžuolo, tiesiančio šakas į mišką, esantį už kelių žingsnių. Perbraukė ranka raukšlėtą jo žievę. Kažką pasakodami šnarėjo lapai... Staiga Gabija išvydo kažką šmėstelint tarp medžių. Širdį sukaustė baimė... Bet mergina jai nepasidavė. Ji nusėlino prie liekno beržo ir sustingo. Po kiek laiko pasirodė nuostabaus grožio mergelė ir šalia jos einantis vaikinas. Jie neatrodė panašūs į žmones... Mergelė pasilenkė ir į lizdą įkėlė mažytį išsigandusį paukštelį. Vaikinas tuo tarpu žvelgė į medžius. Jis žiūrėjo į juos su tokia meile, tokiu rūpesčiu... Gabija suprato - tai Miško Sargai, jo Globėjai. Ji pamiršo atsargumą ir žengė prie jų. Miško mergelė, išgirdusi šlamesį, krūptelėjo ir dingo tankmėje. Vaikinas atsisuko, šyptelėjo Gabijai ir nusekė paskui mergelę. O Gabija dar ilgai stovėjo prie beržo ir mąstė. Mąstė apie visai kitokį pasaulį, gyvenantį šalia mūsų.
Ššššš... Ar jauti?..