Reportažas iš girios (pasaka suaugusiems)

Susirinko kartą miško gyventojai į susirinkimą aptarti einamųjų ir vaikštomųjų reikalų. Kas kur ne savo teritoriją ženklina, kas neteisingai nuskabo viršūnėles, arba per giliai kasa, ieškodami sau šakniavaisių,  grambuolio ar kitokių  lervų. Posėdi veda kaip visada Liūtas, su savo iždo tvarkytoja ir reikalų patikėtine Neblondine.
-Tai vot, brangūs draugai ir pigūs priešai, yra gauta elektroninė depeša, kad kai kurie mūsų šilojaus gyventojai,  vieni -gyvena ir miršta, o kiti-skursta ir dvesia.  Oi, ne tą lapą atsiverčiau. Taip. Pusiau anoniminėje depešoje rašoma, kad vieni miško gyventojai gyvena normaliai, o kiti-išsikalinėja. Turima omeny... Ša, TYLĖT...
Užriaumoja savo autoritetingu balsu Liūtas ir tęsia kas buvo pradėta.
- -Tai vot, o išsikalinėja tai genys, rašoma su org u mentais. Ankščiau kažkaip niekam neužkliūdavo tas sparnuotis savo komufliažinėmis  spalvomis mis, dabar  dar net neatėjus pavasariui, sugalvojo margintis, raibintis ir kitaip akis gadinti, skundžiasi kiti giesmininkai ir nevisai. Todėl skaitau  ir rašau kas ką šneka ir apšneka, skant protokoluoju, bet ne aš o mano maisto atsargų Patikėtinė. 
Sa, TYLĖT... Kadangi sie metai yra kiskio metai, tai pirmas kalbės Kiskis piskis. Tfu... kažkokia ašaka burnoje. Taip, kalba Kiškis piškis skeltalūpis;
-Aš tai norėčiau visiems pasakyti...
Drebančiu balsu išlemena žvairys:
-Kad jeigu kas nors dabar esate piktas, o todėl kad alkanas, tai kad žinotumėte, kad aš esu neskanus, nes dabar toks metas, kada daug sniego...
-Gerai, sėsk, tylėt, gana, ne į temą. Sekantis. O sekantis kas?
Padaro gudrų žvilgsnį ir įsmeigia akis į ką?........................ žinoma kad Vilką.
Tas kad ir kaip nepatenkintas, bet Liūtui nedrįsta prieštarauti, todėl pabrukęs uodegą, pėdina į tribūną.
-Nu ką aš žinau...
Užstaugė savo, nuo CduHašpenkiOHaš tinktūros iškreiptu ir džeržgenčiu balsu vilkas.
-Iš to genio nieko gero ten nėra, gal tik jo snapas tinka tarpdančius išsirakinėti...

-NESĄMONĖ, nesąmonė...
Be eilės įsikiša Rudoji.
-Kaip tik iš to snapo nieko gero, kaip ir iš plunksnų. Aš pasakysiu jums, jeigu mano nuomonė kam nors čia  įdomi. O aš žinau kad įdomi, tai mėsa, dar paukštiena...

-TYLĖT, BE EILĖS NEKALBĖT...
Užgriaudėja žvėrių karalius, ir dar pagrūmoja vuvuzela, išsidrožta iš sumedėjusio mutantinio nendryno koto.
-Dabar pasakys viešai savo nuomonę?.....................................................
Ir visų akys nukrypsta į tą juodumo spalvos etaloną, kurį galima lengvai pastebėti ypač šiuo metų laiku, kada viską dengia balčiausio sniego patalai.
-Ko čia kėpsote į mane visi išsprogdinę savo kukulius per brūkšnelį veizolus? Taip, aš, aš parašiau tą depeša. O parašiau todėl, kad gaunasi kažkokia paraša, o ne miš kas.
Aistringai, su jai būdingu užsidegimu, laikydama sūrį, oi, vos nepasakiau rankoje, karksėjo miško kar kar Karararienė.
-Kur tai matyta, kad visi gyviai stengiasi savo išvaizda slėptis, maskuotis, o čia atvirkščiai ir dar išvirkščiai darosis. Pagalvokite, kas būtų jeigu visi pradėtų šitaip? Tai man reikėtų juodosios našlės nuometą keisti į baltą skaisčios varnaitės vestuvinį aprėdą?  Tikrai kad nesąmonė. Kar, kar, kartoju-NESĄMONĖ... Nagais naguotais badytumėte ir sakytute-va- balta Varna. Karrrrrrrrr...........
Aiškiai matosi kad nirvanos būsenoje, bet pajėgi tramdyti savo įtūžį, baigia Rašytoja.

-Toliau kalbės vegetarė Stirna.
Užbaubia Liūts.
-Man tai viskas gerai, kas gražu.
Geidulingai ir nedrąsiai suglaudusi savo kojytes, tęsia miško koketė.
-Bet norint išlikti neutraliam, pažiūrėkime į tą problemą iš kitos pusės. Ką daro geniai?  Jie yra mūsų namų sanitarai, valo mūsų aplinką nuo visokių komunistinių lervų, kurios dabar sulindę po medžių žieve tūno, laukdamos pavasario, kada galės tęsti savo ardomąjį, griaunamąjį darbą, su devizu-reikia atstatyti pusiausvyrą, kad gėris ir grožis niekada nelaimėtų, o kova tęstusi amžinai...

-TYLOS reikalauju.........
Vėl bando gesinti žvėrių ir paukščių keliamą ąlasą vedantysis.
-Kalbės dabar va tas,
Ir rodo savo ištiesta letena su vuvuzela.
-Tas, su ilgom ausim,  bet ne Kiškis ir ne žvėris, o kur toliau, gyvulys su boken bardais.
Klišu,, klišu, pėdina į viešumą, tikrai kad gyvulys, o ne mūsiškis mūsų miško žvėris, sukinėdamas savo striuką uodegą, iš įpročio, lyg vaikydamas muses, kurių ten pas juos pilna, tose  arklidėse. Ir kurių dabar žiemą tikrai nėra. Ko jam čia reikia? Stebėjosi visi miško gyventojai. Tikriausiai kaip ir visada-mokins dainuoti internacionalą.
-Y a, Y a, Y a.......
Pradeda savo seniai jau parašytą, bet dar neišsakytą pijarą Ilgaausis, bet ne kiškis.
-Mes viską darome, kad būtų JUMS kuo geriau. Reikia daug dirbti, dirbti ir dirbti, kol prisidirbsite. Va tada ir bus pilnos  arklidės, kurių niekas niekada negalės išmėžti, net ir Augijus... Ir tada, tik tada- KUO GERIAU IR DAUGIAU JŪS DIRBSITE-TUO GERIAU MES GYVENSIME.
Su patosu užbaigia kaip jam atrodo, įspūdingą savo pasisakymą.
Kyla dar didesnis sąmyšis miško aikštelėje, kur net ir profsojūzo atstovai turi galimybę pasireikšti savo buvimo visur ir niekur, darymo viską ir nieką, kad tik ilgaausiams būtų kuo geriau.

-TYLOS.......... Nu gal sakau gana tų palicinių dubatų? Atrodo kad čia koncevatorijų ir asocialdzemokratorijų ringas. TYLĖT SAKIAU...
Užriaumoja patys žinote kas.  Ir užtrimituoja savo naująja vu vuzela, kaip Indijos dramblys, vargano ryžių augintojo pasėliuose.
-Dabar, kad visos nuomonės būtų išklausytos, leiskime pasisakyti mažumų atstovui.
Ir smeigia savo skvarbų žvilgsnį į peredastą Barsuką suką, kuris meiliai prigludęs prie pono Bebro, kažką dar meiliau kužda anam į ausį, su ritmiškais pasistiebimais nuo kalnelio žemumos. Išgirdęs Žvėrių karaliaus paliepimą, Barsukas patraukia link kelmelio, kuris bus jam ir tribūna, kad visi jį geriau matytų. Eina taip kaip įpratęs, vis pavilkdamas savo trumpas kojytes ir užmesdamas savo stambius užpakalinius skruostus tai į kairę, tai į dešinę, tuo sudarydamas smalsų vaizdinį akių traukai.  Kažkaip užsiridena  ant, jam per aukšto kelmelio, išsilanksto ir išsivynioja su savimi atsineštą vaizdinę priemonę, nelyginant vėliavą ir pradeda savo po string avimus apie spalvų reikšmę daugumų, mažumų ir vidutinumų gyvenime. Nesuprantamo, bet kaip jam atrodo labai svarbaus pasisakymo pabaigoje, išsitiesęs ir išsitempęs per visą savo ganėtinai nedidelį ūgį, akcentuoja:
-Tai štai, Pupuliukai, patys matote, kad spalvų paletė nepilna. Kažkoks pūpulinys. Kas tos trys genio spalvos? Kažkokios tai geltonos, žalios ir raudonos, be  mėlynos-tai kaip jūra be žuvies, dangus be debesų, miškas be medžių, moteris be rūbų, vyras be kelnių... Oi,
Suzgrimba vidury sakinio Barsukas ir bando nukreipti mintį į kito, kaimyninio miško problemas, kurios čia niekam neįdomios. Jau kai kurie žvėrys pradėjo žiovauti, o kiti ir skirstytis, taip ir nesupratę dėl ko buvo susirinkę.  Žvėrių karaliaus galvoje liko kitas neatsakytas klausimas-kodėl šį kartą mano miško gyventojai tokie negatyvūs? Greičiausiai tai bus saulės užtemimo įtaka, kuris kaip tik šiuo metu ir vyksta.
O viską  matė, girdėjo ir jums  papasakojo Girinis, nes tikrasis miško karalius jis ir yra, o  ne Liūtas, kaip stepių ir savanų neGiriniai jums sako.