Sėkla duoda ne pretekstą naujai pradžiai, bet tęsia, tik tai kas pradėta...

Dar vakar pastatytas žibintas
Ant knygų lentynos žaižaravo
Paslaptinga šviesa.

Žvaigždynai akyse vos gimus
Paliko pėdsakus ryškius minty.
Delnas sugrubęs nuo šalčio......
................ senatvės....................
........ žmonos.............................
Įspraudžia į lopšį žiūroną auksinį,
Kuris kurstyt dangaus nepaliaus –
Palikimą, po truputį išnykstančio
Seno Žmogaus.

Į atmintį juk nesupilsi saujom
Laiko dulkių, nesugražinsi kas
Pražuvo – kare, savy ar seno namo
Griaučiuos. Visi jie vedė pas mane,
Kad vėl įžiebčiau žiburį, tiktai dabar
Virš tavo lopšio, kad nugyvenęs
Nuostabius metus tu nepamirštum
Pažado besočiui laikui, kuris net
Springdamas surys tave.................
.......................................................
Jaunystė bėgs, o tu nespėsi
Paskui ją. Jau ryt uždegsi
Žiburį bežadį, kad vėl praplėstum
Laukiančias dausas.

Knygų lentynos, kaip mėnesiena
Šiąnakt.  Dega, pleška išpiešdamos
Dangų. Namas stovėjęs ant kalno
Istoriją savo prarijo. Mat per naujuosius
Šeima susirinkus buvo visa.