tyliai krentu II

Visi praeiviai gatvėj tave fiksuoja ir kas kaip moka, tave ignoruoja. Tačiau jie nežino, kad tu taip pat taip moki, ir neįmato, ką galvoje ten gali išdarinėti.
Bijau, kad pradedu įsimylėti tuos fosforinius antspaudus ir spengiantį jausmą ausyse, atsirandantį nuo per garsios muzikos ir prastos kokybės kolonėlių. Kai galiausiai išeini įkvepti gryno oro ir negirdi, ką žmogus, artėjantis link tavęs, sako. Tada bandai suprasti iš lūpų ir susikaupus klausaisi negirdimo balso. Kvailai miela. Ar kada bandėte kam nors suvelti plaukus ir juoktis iki nugriuvimo?!.. Arba garsiai ištarkite žodį „mjau“. Štai kas tau, mergyt, kelia nerimą: matyti žmones, bet jų nejausti, matyti laikrodžius, bet negirdėti jų rodyklių, mąstyti, tik tuščia galva..
Jaučiu, kad ruduo mane valgo. Negailestingai. Pasibarstydamas vienatvės prieskoniais toliau renkasi vienkartinių indų servizą, prie kurio tiktų turinys.
Tikriausiai tai vienas iš tų „meninės degradacijos“ laikotarpių. Mano angelas sargas, skubėdamas su pilna juoko sauja man, užšalo ant plastikinio lango palangės. O aš ką galiu?, - o aš galiu tik stebėti jo pavargusias akis ir atnešti dar vieną kamštelį pussaldžio permatomo vyno.
- Mergyt, jums reikia rasti benzino jūsų vidiniam varikliukui!
Netyčia į rankas pakliuvo Hermann Hesse „Sidharta“, kuris ieškojo kelio į tobulybę.. Supratau, kad nenoriu tapti tobulu žmogumi. Bent jau ne šiandien. Šiandien belieka atsigulti į minkštą sniegą ir užmigti.