Tai ką liaudis vadina "kliedesiu"

... balti ir vikrūs elektroninio pašto balandžiai gal atneš tau šitą naktimi kvepiantį ir kaspinėliu perrištą mano laišką... Kaspinėlį atrišk atsargiai, kad vėjas netyčia nenuneštų sudžiūvusių žiedlapių svajonių, pienės pūko lengvumo minčių ir medaus skonio ilgesio... Čia įdėjau daug... Vyniodamas  šiurkštų popierių, neišgąsdink plaštakės, ji kas vakarą atskrenda čia sušilti... Čia daug upių... Juodo rašalo upių... Aš kas rytą jose prausiuosi... Čia auga mano medžiai... Be lapų, be šaknų ir be žiedų... Mėgstu sėdėti jų šešėlyje... Mano akmenys myli mane, dažnai juos glostau ir klausausi jų širdžių plakimo... Vakarais įžiebiu mintis, jos, visai kaip žvaigždės, suspindi ir užgęsta... Ir tokios pat nesuskiačiuojamos, tolimos ir man nepriklauso... Jei beskaitant išbyrėjo laikrodžio dūžiai, nepyk, kad taip nevietoj sudėti, daugiau neturėjau kur juos laikyti...
Kai perkaitysi - sudegink laišką... Tik kaspiną gali pasilikti... Daugtaškiai nesudegs... Kad ir kaip to norėčiau...

P.S. Gydytoja skė, kad tai tik persišaldymas, o man atrodo, kad šizofrenija... Nei viena netikiu...