Medžioklė

Suvokti savo mirtingumą yra siaubingas, tačiau retai pasitaikantis išgyvenimas. Toks jausmas, tarsi širdį iš visų pusių skalautų lediniai vandenys.
- Pranai?
Mari pasitaisė viršugalvyje surištus plaukus. Jos veido išraiška atspindėjo nuobodulį. Nelabai profesionalu, bet ką gi.
- Papasakokit daugiau apie vakar vakarą. Ka jautėt, kai pamatėt liepsnas?
- Man atrodo, jūs niekada nematėt degančio namo. - atsakiau piktai.
- Esu mačiusi, - paprieštaravo ji.
- Tuomet, galiu lažintis, tai nebuvo jūsų namas.
-  Dabar susikoncentruokime į jūsų potyrius ir išgyvenimus. Kokia buvo pirmoji mintis, šovusi galvon, kai pamatėt degant namą?
Aš atsidusau ir mostelėjau ranka.
- Pirma mintis? Iš kur, po velnių, galiu dabar žinoti!
Pirma mano mintis buvo: „Deb! ”. Bet Deb name nebuvo. Deb pasikorė mano tėvų garaže dar praeitą vasarą. Žmonės mano, kad moterys retai renkasi tokius drastiškus atsisveikinimo su pasauliu būdus, tačiau Deb niekuomet nebuvo labai moteriška. Ji buvo jautri, bet ne moteriškų manierų, tą noriu pasakyti. Ji mėgo gliaudyti saulėgrąžas ir žiūrėti futbolo rungtynes. Ji mėgo avėti mano batus eidama į lauką paimti pašto. Ji mėgo keiktis kaip vežikas.
Mano silpnybė, tuo tarpu, yra sudarinėti sąrašus. Tačiau tai neturi nieko bendra su tuo, ką noriu jums papasakoti.
Kai ji užsiveržė kilpą ant kaklo ir paspyrė taburetę, su Deb buvom susituokę beveik metus. Velnias dabar žino, ar mes buvom laimingi. Aš maniau, kad buvom. Maniau taip, pirkdamas lėktuvo bilietus į Paryžių, kuriais ketinau pradžiuginti ją pirmųjų metinių progą. Maniau taip, kas vakarą guldydamas galvą ant pagalvės ir lėtai perbraukdamas pirštais per jos kaštoninius plaukus. Maniau taip, stabteldamas pakelės degalinėje prisipilti degalų ir stebėdamas, kaip ji iššoka iš mašinos ir nužingsniuoja į parduotuvėlę kavos. Tai dar vienas dalykas, ką galiu pasakyti apie Deb – ji abiem kojom tvirtai stovėjo ant žemės. Mane nuoširdžiai stebino, kaip ji amžinai sugebėdavo kažkur suklupti ar atsitrenkti į aštrius kampus. Kartais man net pasidarydavo nejauku, kad žmonės pamanys, gal aš ją skriaudžiu.
Kilpai Deb panaudojo mano tėvo laistymo žarną. Galėjai nesunkiai pasakyti, kad tiesiog netvėrė greičiau, greičiau, greičiau. Jei būtų apieškojusi įrankių dėžes, kurias tėvas laikė prigrūstas visokio šlamšto, būtų nesunkiai radusi ką nors tinkamesnio. Bet ji skubėjo. Detektyvas seržantas J. B. pavadino tai „impulsu“. Impulsu užsinerti laistymo žarną sau ant kaklo. Impulsu užsilipti ant taburetės ir užsinerti laistymo žarną, kurios kitas galas buvo pritvirtintas prie lubų sijos.
Aš tai vadinu „bėgimu“. Skubėjimu, kai kažkas lipa tau ant kulnų. Deb pasikorė, tas tiesa, tačiau tai nebuvo savižudybė. Tai buvo nusikaltimas. Prieš Deb, žinoma, bet taip pat ir prieš mane. Detektyvas seržantas manimi netiki, bet tai nesvarbu. Aš ir pats tikriausiai netikėčiau jo vietoje. Detektyvas seržantas nematė to, ką mačiau aš.
Viskas prasidėjo praėjus trims keturiems mėnesiams po Deb laidotuvių. Kartą grįžęs iš darbo pamačiau, kad name dega šviesos. Ne visos, tik prieškambaryje ir vonioje. Tokiose vietose, kuriose ir pats būčiau galėjęs netyčiom palikti. Prisipažinsiu, iš pradžių, per daug nesusimąsčiau. Jokių įsilaužimo žymių, na, patys suprantat – kam ta paranoja. Tačiau vėliau viskas tik pablogėjo. Ėmė atsirasti daiktai. Ne atsirasti iš niekur, o greičiau „atsirasti“ neįprastose vietose. Jei neklystu, jau minėjau, kad mėgstu sąrašus – jie padeda man susikaupti. Didelė staigmena, žinoma, tačiau aš mėgstu tvarką. Tvarką ir aiškumą. Viską dedu į savas vietas, kad prisireikus galėčiau be vargo rasti. Todėl, kai staiga daiktai ėmė „atsirasti“, aš buvau tikras, kad tai ne mano išsiblaškymo kaltė.
Pirmiausia Deb motinos servizas. Toks šešių puodelių ir šešių lėkštelių rinkinys iš kiaušinių likerio spalvos porceliano. Vieną rytą atsibundu, o jis stovi kuo gražiausiai ant mano naktinio staliuko. Pažvelgiu į kitą pusę, kur anksčiau miegodavo Deb, ir ten, ant antrojo staliuko, stovi storas šleikštus arbatinukas. Tuojau pat išmečiau jį į konteinerį. Visuomet nekenčiau, bet Deb daugiau nieko neturėjo, tik tą servizą ir keramikinę šuns figūrą, skirtą lietsargiams pasidėti. Mes pastatėm tą bjaurų šunį prieškambaryje po kabykla, kad didžiąją laiko dalį jis būtų uždengtas paltais. Kai sakau, kad šuo buvo bjaurus, jūs manote, kad aš tikras pašlemėkas. Deb nieko daugiau neturėjo, tik tą šunį skėčiams ir servizą, kas primintų jai apie prieš keletą metų mirusią motiną. Tačiau ir ji sutiko, kad šuo buvo bjaurus. Tiesą sakant, tai Deb mintis buvo paslėpti jį už kabyklos.
Po to, kai atsikračiau servizo, kurį laiką buvo ramu. Tuo metu aš dar nieko ypatingo negalvojau. Kartais pasitaiko visokių nesąmonių gyvenime, bet negali žmogus visko imti į galvą. Tačiau po kelių savaičių „atsirado“ kastuvai.
Kastuvą paprastai laikydavau garaže, o kiek mažesnę jo kopiją – automobilio bagažinėje. Visuomet pravartu, kai reikia palaidoti kokią išdvėsą, užtiktą kelyje. Didįjį radau begulintį ant sofos vieną vėlų žiemos vakarą. Mažasis buvo paremtas į kavos aparatą. Jis buvo kruvinas. Tada jau pradėjau šiek tiek nerimauti. Pirmiausia, tai kieno čia kraujas? Įdomiau, visgi, buvo, kaip jis atsirado ant mano kavos aparato. Tačiau žmogus gali stebėtis kiek tinkamas, darbas yra darbas, ir jis laukia nuo pat ankstyvo ryto. Tad per daug nesismulkinęs nušluosčiau apdirbtą savo buitinę techniką ir, padėjęs kastuvus į jų vietas, nuėjau miegoti. Galbūt mano reakcija jums pasirodys keista, tačiau tą vakarą jaučiausi nusikalęs kaip šuo. Džiaugiausi tik, kad prakeiktasis servizas negrįžo pas mane atgal iš sąvartyno. Griūvau į lovą ir išsijungiau net nespėjęs padoriai įsirangyti po apklotais. Ryte, duše, radau atsakymą į savo vakarykštį klausimą. Tik tuomet dar to nežinojau.
Trečiasis kartas vos manęs neužmušė. Buvo likę trys dienos iki Kalėdų, „pirmųjų mano Kalėdų be Deb“, kaip pasakė mama, kai skambinau jai pranešti, kad šiemet neatvažiuosiu. „Pirmosios tavo Kalėdos be Deb, Pranai, neturėtum būti vienas“. Praeitos mano Kalėdos buvo „pirmosios Kalėdos“ su ja. Šios bus kaip visos kitos iki Deb, galvojau sakydamas, jog nemanau, kad tai gera mintis. Nemanau, kad galėčiau švęsti vos už kelių metrų nuo tos vietos, kur Deb... Viskas, ko norėjau Kalėdoms, buvo butelis viskio ir absoliuti tyla. Tačiau kažkur giliai širdyje kirbėjo dvejonė. Nesu tikintis, Deb irgi tokia nebuvo, tačiau mano tėvai – praktikuojantys katalikai. Kai buvau vaikas, mama visuomet kartodavo, kad senelė Kvin stebi mane darant visas tas nešvankybes, kuriomis, jos nuomone, užsiiminėja dvylikamečiai. Jei Rojus iš tiesų egzistuoja, Deb turi būti ten ir sėdėti Kvin dešinėje. Ir jei Deb mane stebi, ar aš noriu, kad ji pamatytų mane ignoruojantį jos mėgstamiausią šventę? Todėl gruodžio dvidešimt antrąją grįždamas iš darbo nusipirkau dėžę alaus ir eglutę. Pardavėjas rekomendavo geriau nusipirkti butelį rusiškos degtinės, bet aš užtikrinau, kad medis man reikalingas. Papuošus eglutę ir pakabinus kalėdinį vainiką ant durų, beliko tik nusišlapinti ir išvedžioti ant lietvamzdžio virš durų lempučių girliandą. Jau buvau bebaigiąs, kai staiga kopėčios susvyravo. Pabandžiau įsikibti vamzdžio, tačiau buvo per vėlu ir netrukus su visomis prakeiktomis lemputėmis atsidūriau ant žemės. Nuo užsimušimo krentant mane tikrąją to žodžio prasme išgelbėjo sniego pusnys, kurias jau kuris laikas atidėliojau nukasti. Kas išgelbėjo nuo „ne vietoje įsmeigto“ strypo, ant kurių Deb bandė priversti vyniotis savo idiotiškus ir absoliučiai nepklusnius dekoratyvinius žirnelius, negaliu pasakyti. Paskutinį kartą šį ir kitus strypus mačiau įrankių dėžėje garaže. Mane apėmė siaubas. Toks siaubas, kuris apima žmones, kurie supranta, kad jų lėktuvas ką tik nukrito, o jie vis dar gyvi. Toks jausmas, tarsi širdį iš visų pusių skalautų lediniai vandenys. Kartais man atrodo, kad vien nuo to jausmo galima numirti.
Kitą rytą atsikėliau visas kaip sulaužytas, mėlynių turėjau daugiau nei sveikų vietų. Tačiau purpurinis rėžis, einantis per pilvo vidurį, vis vien atrodė neįtikėtinas. Kai sakai „mėlynė“, viskas atrodo labai paprasta. Kai sakai „kraujosrūva“ – kyla noras atsiremti į sieną. Tačiau kai galvoji „vidinis kraujavimas“...
Kalėdos praėjo be didesnių nuotykių. Didžiąją dalį laiko leidau lovoje ir po kurio laiko nebereikėjo gerti nuskausminamųjų. Pasikėlęs marškinėlius kas rytą apžiūrėdavau geltonus lopus ant savo pilvo ir nugaros, ir vieną rudą, virstantį pilku. Šalta pilka – kapų spalva. Deb neturėjo tokių mėlynių, bandžiau save įtikinti. Ji buvo nerangi ir tiek. Ta Deb.
Jau buvo pradėję sprogti medžiai, kai pamačiau jį. Skusdamasis, veidrodyje. Pamaniau, kad pasivaideno, tačiau tokie dalykai negali pasivaidenti. Tokie neįprasti dalykai. Jis sėdėjo ant rankšluosčių krūvos nejudėdamas, tik nosis krutėjo traukdama orą. Baltas triušis su purpuriniu triko ir juodu švarkeliu viršum jo. Iš susijaudinimo išmečiau peiliuką ir šis nukrito į kriauklę. Popiet ant smakro ir kaklo pastebėjau mažyčius purpurinius taškus. Tą pat vakarą radau senus Deb tėvo naktinio matymo žiūronus ant palangės virtuvėje. Kiek pareguliavęs ryškumą kurį laiką stebėjau kaimyną skutantį morkas.
Triko-triušis pasirodė dar ne kartą. Mintys, jog Deb galėtų stebėti mane iš anapus, dabar atrodė juokingos. Deb buvo mirusi. Kartais man kildavo mintys bėgti, bet žinojau, kad tuomet tektų niekuomet nesustoti.
Paskutinis lašas buvo dovana, kurią radau po seniai nudžiūvusia Kalėdų eglute, kurios niekaip neprisiruošiau išmesti. Tik susiurbdavau nukritusius spyglius ir stengiausi neužkabinti, nes tuomet jų vėl pribirėdavo milijonai. Ją, suvyniotą į purpurinį popierių ir perrištą baltu kaspinu, man paliko Deb. Prieš tai, kai užsivyniojo žarną ant kaklo, prieš tai, kai pirko degalinės parduotuvėlėje kavą, prieš išeidama iš namų ir užrakindama duris, ji paliko man dovaną ant virtuvės stalviršio. Tarp kavos aparato ir stovo peiliams. Taip jos ir neišvyniojau, apimtas keisto troškimo išmesti, padėjau į prieškambario spintą, kur laikėm visokį šlamštą.
Atsisėdau ant grindų ir paėmiau dovaną į rankas. Kaspinas, atrodo, nusirišo pats. Popierius atsivyniojo netgi sparčiau. Viduje buvo juoda kartoninė dėžutė. Jos viduje – polaroidinė nuotrauka ir panaudotas nėštumo testas. Deb turėjo polaroidą, jis glaudėsi toje pačioje prieškambario spintoje. Visom progom naudojom skaitmeninį fotoaparatą. Nuotraukoje buvo Deb pilvas, per jį ėjo purpurinis rėžis. Be vargo jį atpažinau.
Ir man nė nereikėjo žiūrėti į nėštumo testą, kad suprasčiau, ką reiškė randas, kurį prieš šiek tiek daugiau nei pusmetį duše pastebėjau kairėje savo krūtinės pusėje.