Rašyk
Eilės (72236)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10352)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Link kranto priartėjusios bangos kilo aukštyn ir lūžo, taip juoda jūra virto baltomis putomis. Smėlėtas krantas driekėsi nuo horizonto iki horizonto. Kiek akys užmato, dangumi slinko paniurę pilki ir tamsūs debesys, tik tarpais atidengdami žydrą dangaus lopinėlį, pro kurį galėjai matyti aukščiau slenkančius, didelius, rudeniškai išsidraikiusius baltus pilkųjų brolius. Stiprus pakrantės vėjas sukiodamasis aplink blaškė smėlio smiltis, prie žemės spaudė vieną kita išlindusią žolės smilgą. Bangų sudrėkintu smėliu, mažomis, liesomis kojytėmis žaismingai bėgiojo riebios žuvėdros. Geras jų būrys buvo išsibarstęs per visą paplūdimį. Jos vejasi bangą grįžtančia nuo kranto, tada apsisuka ir greitai maldamos savo kojytėmis bėga nuo artėjančios bangos, o bangai lūžus ir užliejant krantą vandeniu žuvėdros pariečia kojytes ir visos patenkintos su grįžtančia banga paplaukia iki joms vienoms žinomos ribos. Bangos vanduo greitai išsenka ir grįžta į jūra, žuvėdra smagiai paplaukusi dar vejasi bėgantį vandenį, bet čia lūžta jau nauja banga ir tas riebus paukštis vėl skuta atgal nenorėdamas sušlapti, banga jį pagauna ir neša į jūrą. Ši pramoga patiko visoms čia susitikusioms žuvėdroms. Vienos turškėsi jūroje, kitos jau prisimaudžiusios stovėjo ant kranto, visos storos ir pasišiaušusios, įtraukusios galvą dairėsi ir klykavo. Regis joms nemotais šaltas oras ir stiprus vėjas kedenantis plunksnas. Visa pakrantė ošė nuo bangų mūšos ir klykiančių žuvėdrų, kurių čia buvo šimtai. Iš pilko dangaus taršomos vėjo į žemę leidosi mažos snaigės, pakliuvusios į vandenį iškart ištirpdavo, kitas nešė vėjas, ir tik prie kopų už žolės kupstu pasislėpusias galėjai matyti baltuojant. Viena, pagauta gero gūsio, apsuko nemažą ratą aplink pakrante augančius krūmus, per kopas, link jūros ir...       
- Tu mane pažadinai.
Į kopos statų šlaitą, atsirėmęs sėdėjo medituojantis senis. Saulės nugairintas veidas, keli žili plaukai. Nedidelis senučiukas apsijuosęs keliais sudriskusiais skarmalais prasimerkęs žiūrėjo į jūrą. Raukšlių užgultos akys, sunku suprasti žiūri jis ar miega. Iš kažkur atskridusi snaigė nugulė ant senuko veido ir ištirpo.
- Prašau man atleisi, atėjau pasikalbėti, galima greta?
Senukas pasuko galvą ir linktelėjo, iš niekur atsiradęs tamsus nepažystamasis prisėdo ir pasidėjo ranką ant sulenkto kelio. Senučiukas neatitraukė akių, jo raukšlėtas veidas šypsojosi.
- Jau nepamenu, kada paskutinį kartą esu turėjęs kompaniją, senai labai senai. - mįslingai nutęsė senis.
Nepažystamasis saldžiai pasirąžė, nuleido rankas ir suleido pirštus į smėlį, sugniaužė saują. Juodos akys stebėjo iš delno byrančias smėlio smiltis. Panašu, kad jam tai reta patirtis ir jis kiek pakreipęs galvą stebėjosi ir nagrinėjo užplūdusius pojūčius.
- Patinka? – senukas linktelėjo galvą į saują su smėliu, giliose akiduobėse besislepiančios akys buvo gyvos ir žvitrios.
- Savotiška. – tarsi linksmai, bet be jokių emocijų nutęsė svečias. Su tokiu pat susidomėjimu trindamas ir pliaukšėdamas delnais nusivalė smėlį, iš vidinės palto kišenės išsitraukė gumytę ir susirišo juodus plaukus į uodegėlę. Baigęs padavė seniui ranką.
- Laras, taip mane vadina. – prisistatęs nepažystamasis laikė ištiestą ranką. Gilios, juodos, kaip smala plačiai atmerktos akys žiūrėjo į senį. Tas kuris laikas dvejojo, susidėjo rankas ant kelių ir žiūrėjo į ilgų juodų plaukų jaunuolį.
- Jei neklystu, - susimastė – kada paskutinį kartą mačiau žmogų, jis mane vadino... Vadink mane, mane – senis apsidairė aplink tarsi ieškodamas užuomenų, vardo, - vadink mane... Jau nepamenu, kada paskutinį kartą ką nors mačiau gyvą, nepamenu ir vardo. Užtai galiu pasakyti, kad niekada neteko matyti nieko panašaus į tave. – senukas neatitraukė akių nuo svečio.
- Žemė aplik saulę apsisuko devynis šimtus kartų nuo paskutinio tavo susitikimo su kitu žmogumi ir vadino tave tada Samueliu.
- Samueliu? Tikrai, taaaip, pamenu. – Senis nusišypsojo bedante burna ir paspaudė Larui ranką. Spaudė ilgai, tol kol galų gale patikėjo, kad svečias pakankamai tikras. Supratęs, kad šnekasi su gyvu sutvėrimu nepaprastai apsidžiaugė.
Laras tarsi mankštindamasis išskleidė, kelis kartus suplasnojo, juodų plunksnų sparnais. Senukas net suvirpėjo iš malonumo matant tokį reginį.
Angelas tylėjo, ramiu žvilgsniu stebėjo kiek aprimusias, iš nustebimo padėrusias, žuvėdras.
- Nieko panašaus neteko... Angelas! Ar ne? Taip tavo rūšį vadina? – Laras ramiai linktelėjo galvą pritardamas. - Aaaa, kaip įdomu, matai kaip, pats angelas... Ir ko angelui reikia iš senio, am, Samuelio? Taip, taip Samuleio...
Ramus Laro žvilgsnis nieko nesakė, senis prisiminė, kas kažkada buvo pasakojama apie tokius sutvėrimus. Angelai nejaučia, nebijo, nesidžiaugia, nemyli, apykanta jiems taip pat svetimas jausmas. Tačiau jie visada turi tikslą, užduotį, ir paklusniai ją vykdo.
Senis nusisuko į jūrą, patylėjo minutę ir giliai atsiduso, tik nesunkiai, su pasimėgavimu.
- Matai Samueli, - pradėjo angelas žvalgydamasis po beribę jūrą, - praėjo tūkstančiai metų nuo paskutinės žmogaus nuodėmės. Žmogus užaugo, subrendo, pamiršo kraujo skonį. Nuo pat pirmų žmonijos dienų jis mokėsi pats, mokė kitus, o svarbiausia mokėsi ir jo siela, kol tapo išmintinga ir rami. Kaip jūra išskalauja pakrančių smėlį taip laikas išplovė žmogų. Tokia buvo žemės planetos paskirtis, išvalyti ir paruošti žmogų. Dabar ji baigta, laikas keliauti toliau.
Laras atsisuko į žmogų. Raukšlėta senio burna dar labiau išsišiepė, regis senai su niekuo nebendravo ir nieko panašaus net tikėtis negalėjo.
- Žemė lieka jos pirmiems šeimininkams, žvėrims, paukščiams ir toms keistai spoksančioms žuvėdroms. – Iš tiesų, visos pakrantės žuvėdros atsisukusios spoksojo į juodasparnį, viena kita sukardavo, kraipė galvas, bet nenuleido savo mažų apvalių akių.
- Ha ha, kaip įdomu, - skardžiai nusijuokė, senis, - ir kuo gi čia aš dėtas?
- Na kaip tai kuo? - angelo veide nesimatė jokių emocijų, tik sėdėdamas greta galėjai jausti sklindančią ramybę. – paskutinis žmogus vaikščiojęs žeme mirė prieš gerus aštuonis šimtus metų. Samueli tu paskutinis žmogus žemėje. Subrendusios sielos stovi greta tėvo jūsų, ir nekantrauja keliauti toliau joms paruoštu taku, ten ir tavo vieta.
Senis pagaliau pabudo iš savo transo ir dabar žiūrėjo į Larą panašiai kaip ir tos žuvėdros. Kelis kartus atsiduso, paplūdimiu vėjas pustė smėlį, krentančias snaiges. Kažkur toli, horizonte kur jūra ribojasi su smėliu debesys praskydo ir žemę pasiekė saulės spindulys, oras kvepėjo gaiva ir vėsa. 
- Ir ten mano vieta? Ir ten mano... po to kai tiek daug pasiekėm ir dabar regis galime gyventi vargo nekamuojami. Laikas keliauti... – garsiai svarstė senis. - ir laikas man atėjo. Žinai šitas kūnas senai negali to ką nori ir gali protas. Bet tai ką gali ir labiausiai tai ką jaučia šitas kūnas vis dar laiko mane čia. Aš jau senai svarsčiau, kada gi mano laikas? Supratau, kad mirtis užtruko kažkur. Tai gi prieš tai kol ji ateis aš nusprendžiau paskutinį kartą pasigrožėti brėkštančiu rytu, saulėlydžiu, pavasariu, vasaros žaliomis pievomis, audringa jūra, žiemos pūga. Aš keliauju iš vienos vietos į kitą ir man vis negana! Kartais užeinu milžiniškus griuvėsius, ištisus miestus, apaugę miškais ir žalumynais jie nebylūs stūkso savo didybėje ir ramumoje. Karštą dieną nėra nieko įdomiau, kaip prisėsti miegančio akmeninio milžino šešėlyje, jis byloja apie čia kadaise gyvenusius žmones, jų troškimus, pomėgius. Tie paminklai net kvepia kitaip, supranti?  Aš tiek dar nemačiau, ir jei aš paskutinis žmogus žemėje? Tai visa šita amžiams liks nieko nematoma, neįvertinta, apleista. Tokiu būdu aš vis sakau, kad dar viena vasara, dar viena žiema, – Senis dar giliai įkvėpė. – Larai, mielas mano kompanjone, nenoriu. Juolab esu paskutinis žmogus čia, kaip taip viską imti ir palikti? – senio raukšlių išvagotu veidu nuriedėjo ašara. - Keliaukit be manęs, jei tėvas nebūtų apsėjęs be manęs būtų pasiuntęs žaibą ar miško vilką... Jei jis pyksta, kodėl nepasiunčia mirties? – pagautas savo minties Samuelis neramiai pažvelgė į juodasparnį angelą.
Tas ramiai klausė senio pasakojimą. Ir greičiausiai dabar šypsotūsi jei mokėtu. Jis nusiėmė iš pažiūros sunkius, juodus batus, kojų pirštais žarstė smėlį ir regis suprato apie ką senis kalbą.
- Jis negali pykti ant tavęs, nepažysta jis pykčio. Žmonės anksčiau patys pyko ant mirties ant tėvo, nes nesuprato jos paskirties. Nelaimės žmogų lankydavo nes pats jas prisišaukdavo. Tu aplinkai atiduodi tik meilę ir pats nuo tuo gyveni, tavęs negali paliesti jokia neganda. O ir žmogui pažystama mirtis senai paliko žemės paviršių. Ir aš čia ne tam, kad tave prievarta paimčiau. Aš čia tam, kad papasakočiau tavo gyvenimo tikslą, tavo pašaukimą.
Senis su didele nuostaba klausėsi angelo, pasikasė kaklą sučepsėjo burna ir paprašė tęsti toliau.
- Tu gali gyventi ir klaidžioti žeme tiek kiek tau norisi, mėgaukis viskuo ką čia randi, bet turi suprasti, mirtis niekada neateis tavęs. Žemės ciklą uždaro žmogus, paskutinis žmogus ir tai jis daro savo noru. Tu nuspręsi, kada viskas baigsis, tu turėsi uždaryti žemės vartus žmogui. Tu nuspręsi, kada pasiduoti šaukiančiam ramybės jausmui.
Papūtė stiprus vėjas, abu pašnekovai stebėjo, kaip žaismingai pakrantės link nuskrenda juoda angelo plunksna vis sukdama ratus ore, nusileisdama ant žemės ir vėl pakildama.
- Mes negalim keliauti be tavęs, kiekvienas kada nors gyvenęs vyras, moteris, vaikas ar gyvas sutvėrimas laukia tavęs. Atvykome, kaip vienas ir išvykti turime vienas. Panašiai kaip šitas vandenynas, vanduo garuoja, plaukia debesimis, lyja, teka upėmis, bet visada grįžta į vandenyną ir vandenynas jo visada laukia su didele meile, visada.
Larui baigus pasakojimą, abu sėdėjo nebylūs. Saulė nusileido, debesys prasisklaidė, vėsa kvėpuojanti jūra nurimo. Žvaigždėtu dangumi keliaujantis puspilnis menulis atsispindėjo tyvuliuojančiame vandenyje, blankiai apšvietė visą krantą apvaliais gumuliukais nugulusias, miegančias žuvėdras. Per visą naktį senis akių nesudėjo, angelas tuo tarpu, atsargiai, kad nepažadintų nepatiklių žuvėdrų, braidė pakrante. Įbrisdavo iki kelių ir delnais plaudavo veidą, baigęs stovi ir žiūri į rankomis tekantį vandenį. Pramoga. Išbrėškus rytui jis grįžo prie senio.
- Žinai, jei tėvas iš tikro nepyksta, norėčiau čia dar pabūti, pakeliauti. Kokius kelis kartus palink saulę. – Samuelis primerkęs akį, kad ryto saulė nespigintu, klausiamai pažvelgė į Larą.
- Kiek tik nori, - pakilęs eiti angelas sustojo, įkvėpė pilna krūtine.
- Žinai, aš palaikysiu tau kompaniją.
2010-12-23 13:58
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-27 18:10
Mažytė6
Galėtum ir mano kokį kūrinuką pakomentuoti :P




Konkursas kuris vyksta rajone, po to Vilniuje. prozos sekcijoj reikia mažiausiai 3 darbų. Rajone prasideda sausio mėnesį. bet tik mokyklinio amžiaus žmonėms. internete turėtum rast ir pasiskaityti ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-29 10:40
Mažytė6
Man tai labai girdėta. Nedalyvavai filologuose? išties geras.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-26 18:08
Svoloč
Geras.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-25 20:03
Pienių Bitė
Ar čia tikrai tavo rašyta? Jei taip, puikiai, skaičiau neatsiplėšdama :}
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą