Rašyk
Eilės (72236)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10352)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Žudiko mintys

Pabudau ant fotelio gaubiamas tamsos. Peržiūrėjau skambučius. Vienas praleistas. Štai ir vėl skamba. Lėtai pridėjau mobilųjį prie ausies.

- Klausau.
- Turiu darbo.
- Taip.
- Muzikantas.
- Kiek?
- 50000.
- Saugomas?
- Tik per koncertus. Minimaliai.
- Kada?
- Pasitikrink dėžutę šiom dienom.
- Senokai skambinai.
- Senokai bemačiau versle.
- Problemos.
- Žinau tavo problemas. Išsiblaivyk pagaliau ir atlik darbą iki galo. Pažiūrėsim: gal po šio būsi tinkamas tolesniems. Sėkmės.

Baigėsi mūsų trumpas valdinio ir valdytojo pokalbis. Norėjau pasiųsti žmogų kitame ragelio gale velniop, tačiau gavau darbo. Vėl esu versle. Pasiilgau darbo. Dirbdamas jausdavau ramybę. Kurį laiką praleidau namie girtuokliaudamas su veidrodžiu, tai išrinkinėdamas, tai vėl surinkinėdamas ginklą. Svarsčiau, koks yra kulkos skonis. Įsikišdavau ir vėl išsitraukdavau vamzdį iš burnos: žaidžiau laukdamas, kada įvyks tai, ką praktikoje vadiname „falstartu“. Diena iš dienos... Deja, tomis dienomis Šėtonui manęs neprireikė - anas puikiai žino, kad už gerą kainą atneščiau jo galvą. Jei tik „Bosas“ lieptų, kad ir Alacho. Pasaulis manęs bijo: esu tikrasis teisingumas - dieviškasis teismas, likimas, nuo kurio neįmanoma pabėgti. Turiu galią dovanoti gyvybę, bet niekada ja nesinaudoju. Tikroji mano galia pasireiškia tuo, jog esu įrankis - nemąstantis, nejaučiantis - tiesiog visų tų kažkam neįtikusių žmonių likimo reprezentacija. Aš neklausiu „už ką“, tik „už kiek“. Vadovaujuosi taisykle: tarp jų nėra nei vieno, kuris neturėtų už ką atgailauti, todėl darbas tampa paprastas, toks pat kaip ir kiekvieno – už gerą kainą daryti tai, ką pasako „Bosas“. Kaskart vis lengviau sau atleidi, kol sąžinė galop virsta tiesia linija. Tavo vieta žmogžudžių hierarchijoje yra tavo gyvenimas. Esi aukštesnioji grandis, todėl žymiai paprastesnis. Nesimėgauji, tiesiog atlieki. Jei tuo mėgautumeisi, būtum psichas - grynas blogis, o blogis ir teisingumas yra du skirtingi dalykai. Nors... Mano gyvenime jie dažniausiai susilieja.

Tądien nežinojau, ką tiksliai likviduosiu. Nuo užsakymo pateikimo praeina kelios dienos - įsitikinama, kad asmuo neketina niekur išvykti ar neįtaria, jog yra stebimas. Atėjus laikui sulauki skambučio iš nežinomo numerio, į kurį privalai atsiliepti, pagaliau pašto dėžutėje randi voką su užkoduotu diskeliu. Viskas paprasčiau, nei atrodo. Dvi dienos. Pradeda tiksėti laikrodis: gauni adresą, informaciją, kur asmuo lankosi, su kuo būna, kada grįžta namo, netgi ką valgo. Man patinka peržiūrinėti jų fotografijas. Jie sekami. Nė neįtaria, kad kitos dienos pabaigoje gulės veidu į vakarienę ar kokio naktinio klubo tualete - paskendę pisuaro dugne. Mano darbas lengvas. Ne toks kaip kvailuose Holivudo filmuose. Bet kada galima pasitraukti. Keli užsakymai ir metams išeini atostogų. Niekas nežudo „einančių į pensiją“ ar „atostogaujančių“. Juokiuosi iš Stalonės bei kitų „žymių“ žudikų. Juos nuolat kažkas persekioja, mėgina nužudyti už tai, kad „žino per daug“ ar ketina „išeiti į pensiją“. Žinojimas per daug – nenaudingas. Niekas nežino daugiau nei turi žinoti: tiek užsakovas, tiek užsakymo vykdytojas. Neatsargūs žmonės šiame versle ilgai neužsilieka. Užsakymui būdingas minimalus informacijos kiekis ir juoką man keliantys išgalvoti vardai... Žodžiu, absoliutus „slaptumas“. Niekas nesusitinka, pinigai keliauja kruopščiai prižiūrimomis sąskaitomis. Tiek vykdytojas, tiek užsakovas yra konfidencialūs, todėl vienas su kitu beveik nesusiję. Šis verslas nepasižymi išdavystėmis, apgavystėmis ir panašiu mėšlu – reputacija yra aukščiausioje vietoje. Neįvykdęs užsakymo asmuo laikomas nepatikimu. Štai ir viskas. Jo nebesamdo. Visi pinigai sumokami tik po sėkmingai įvykdyto užsakymo. Nesėkmingų praktiškai nepasitaiko.

Sėdžiu fotelyje. Vienoje rankoje laikau mažo berniuko nuotrauką, kitoje – savo numylėtąjį ginklą, prie kurio pripratau turbūt labiau nei prie nuotraukos. Tai mano vaikas. Taip jį vadinau. Šiemet jam sukako vienuolika. Niekada sau neatleidau už tai, kad įsipainiojau į šį verslą. Tai įvyko 1999-ųjų vasarą. Priėmiau užsakymą likviduoti įtakingą kažkokiu keistu būdu įsiskolinusį verslininką, kuris su žmona ilsėjosi trobelėje prie nuošalaus ežero.

Aplanko blankus prisiminimas. Įslenku į jų namus. Pora nesivargino rakinti durų – matyt niekad nesitikėjo, kad tokioje ramybėje gali įvykti kas nors blogo. Sėlinu laiptais į antrą aukštą jų pribaigti, kai staiga pajuntu, kad kažkas ne taip – išgirstu skausmingą moterišką klyksmą, kuris perauga į verksmą. Nejaugi kažkas pasistengė pirmiau už mane?.. Ne... Riksmas tęstųsi vos kelias sekundes, o paskui stotų tyla. Kažkas negerai... Atsargiai slenku link miegamojo. Iš už durų priešais mane išdygsta vyras, jo veidas nustėręs ir išblyškęs, akiniai aprasoję, marškiniai kruvini, kakta srūva prakaitas. Žmogus, kurį ketinu nužudyti, griebia mane už pečių vapėdamas:

- Dėkui Dievui! Jūs neįsivaizduojate, ką man teko patirti...

Lėtai, kaip įmanoma atsargiau siekiu ginklo, auka to visai nepastebi ir kalba su manimi toliau:

- Kaip gerai, kad jūs čia. Skambinau gal dešimt kartų, bet niekas nekėlė. Kaip sugebėjote mus taip greit surasti? Na, nesvarbu... Ateikite, ateikite greičiau... – ima tempti mane į miegamąjį. 

Už durų vis dar girdžiu verksmą. Nejau ketino pribaigti savo žmoną?! Ne... Tuo metu turiu per mažai smegenų, kad susigaudyčiau, kas vyksta. Nespėjus abiems užeiti į miegamąjį, nukreipiu duslintuvą jam į pilvą ir iššaunu gal keturis ar penkis kartus. Nustumiu nuo savęs – auka trinkteli nugara į sieną, kelias sekundes stovi žvelgdama į mane stikliniu žvilgsniu, kol galop susmunka, o jai virš galvos nusidriekia plati kraujo gija. Ūmai išgirstu paskutinius žodžius: „Ateikite... Jai jau nubėgo vandenys... “ – prieš pat man iššaunant...
Verksme pasigirsta dar vienas verksmas: į pasaulį atkeliauja gyvybė. Drebančiomis rankomis perduodama naujagimį, motina mano, kad esu daktaras, atvažiavęs priimti jų vaiko. Tą akimirką manosios rankos dreba labiau negu jos, širdis daužosi it lokomotyvo stūmoklis. Neprabėgus nė akimirkai, motina miršta laiminga, rami, tyliai ištarusi kūdikio vardą: „Kęstutis“...

Mano vaikas mirė prieš vienuolika metų, o gal miriau tik... aš.
2010-12-21 23:48
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-23 22:01
forehater
visiškai sutinku
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-23 21:03
Svoloč
Man patiktų, jei dėtum iškart visą, tada būtų apie ką daugiau kalbėti, nes vertinti tik fragmentus nemoku. Gerai skamba, bet kas iš to? Reikia visumos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-22 20:24
Pirk Volgą
Plius dar kiek yra tokių, kurie ilgų kūrinių iš viso neskaito - gal neturi laiko, o gal (labiau tikėtinas variantas) tiesiog tingi. Gal dėl to patrizniojimai iš kelių žodžių ir ima tuos "savaites geriausio" titulus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-22 20:19
Pirk Volgą
Be abejo dalimis. Įdomiau, daugiau intrigos, daugiau žaidimo skaitytojų emocijomis ir smalsumu. Jeigu iš karto - perskaitei, pasidžiaugei, ir po kelių dienų emocijos išblėso. O dalimis - perskaitai, lauki naujos... Kaip serialas. Serialų kūrėjai gerai išmano psicholigiją.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-22 17:33
forehater
Žiūriu, čia reikia dėti viską arba nedėti nieko - kūrinys parašytas, tiesiog kažkada paklausiau kažkokio idioto kaip geriau dėt - dalim ar iškart. va ir sužinojau atsakymą...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-22 15:45
skuggi
paskubėjai įdėti naują dalį. pats/pati žinai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-22 10:00
Pelas
Susidomejes perskaiciau, lauksiu tesinio. Idomu, ar tikrai cia bus mindfuckas. Nuskilo asasinui per pirma uzduoti - motinos savaimine mirtis... padvelke per didele fantastika. As buciau jo rankomis pasmauges ja, po to kai gime Kestutis. Butu tikroviskiau :/
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-22 01:19
kondensofkė
nu ką ir be spoilerių dašilo kad negyvus irgi galima nufotkint. my bad
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-22 01:05
forehater
atsiprašome, bet, deja, nei spoiler'ių, nei ratlankių nedaliname :]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-22 01:03
kondensofkė
o spoilerių negalima?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-22 00:42
forehater
Nežinau, kaip tu ten vadiniesi, kur po Be Stabdžių pasirašei (nes vardus keitinėji kaip kojines), bet čia viskas susieis. Komjaunimo garbės žodis. Dbr gi mindfuck'ai mainstream'e ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-22 00:17
Pirk Volgą
Joooo, va čia tai įdomios temos. Gyvenimo purvas, užribis visada kelia susidomėjimą ir intriguoja. Niekad anksčiau nesusimastydavau apie samdomų žudikų darbą, kaip jie dirba, ką jie jaučia ir t. t. o dabar tiesiog ėmiau, ir susimasčiau. Kaip SEL dainoje - "kokie na**ui jausmai, čia darbas". Kas turi nutikti gyvenime, kad pradėtum dirbti TOKĮ "darbą"? Intriguojančios ir neišsemiamos temos. Ši ištrauka palieka daug neatsakytų klausimų (žudiko priešistorė, jo vaikas ir t. t.), manau su laiku pateiksi juos mums. Va taip ir reikia rašyti - perskaitai, ir susimastai, pajunti intrigą, noris sužinoti kas buvo prieš tai, kas buvo po to... Gera proza turi skaitytoją PRIKAUSTYTI, tau tai pavyksta. Taip ir toliau, puiku.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-22 00:12
kondensofkė
omfg tai čia serialas
nieko nesupratau, kada spėjo tą vaiką nufotkint jeigu vietoj ir mirė jis :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą