Rašyk
Eilės (72236)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10352)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Petro sąmonės srautas

Sveiki. Dabar esu toli. Esu, tiksliau, buvau Petras Karvelis. Tik nepainiokite su seimo nariu ar teisėju, kuris kažkada nagrinėjo mano užpuolimo bylą. Pagal profesiją – ekonomistas, pagal pašaukimą – muzikantas. Gana populiarus, jei jums tai svarbu, tiksliau, eks-populiarus. Šiuo metu mąstau apie vieną žmogų, kurio istoriją tiesiog privalau papasakoti, nes būtų tikrų tikriausias nusikaltimas to nepadaryti išaušus tokiai gražiai dienai, kai vaikai išbėga į lauką ir sukasi ratu, pakelę rankas į saulėtą dangų. Kadangi šiuo metu man suteikta pakankamai solidaus laiko baltame laukiamajame, pasitaikė puiki proga prisiminti, kaipgi viskas įvyko. Manau, ir jūs atrasite šiek tiek laiko savo griežtose dienotvarkėse, grįžę iš darbo, išvargę kaip šunys, o daugelis – ir niekieno nelaukiami. Mūsų bendra trumputė istorija apšvies jus geriau nei bet kokios nevykusios įžangos ar mėginimai sudėlioti viską į kelis sakinius. Ne. Tai ne mano žmona.

Prologas

Pamenu dieną, kai užkulisiuose po koncerto mane smaugė su styga. Taip. Su gitaros styga, o aš tiesiog šypsojausi. Šypsojausi, nes jis atliko tai meistriškai. Kaip tikrų tikriausias muzikantas. Galima sakyti, „grojo mano sielos muziką“. Betrūko angelų, kuriuos, pripažinsiu, po kelių minučių tikrai pradėjau regėti. Deja, pas juos taip greit nenukeliavau. Švokščiau gaudydamas orą, bet nesipriešinau, dievaži, netgi mėginau toliau šypsotis. Tą akimirką gyvenimas vienaip ar kitaip slydo iš rankų. Po koncerto niekas nebelaukė, tik daugybė rūpesčių, kurių pastaruoju metu tapo per daug. Į vieną iš puikiausių jų sprendimo būdų pretendavo štai tokia brutaliai lyriška žmogžudystė. Visas problemas išspręstų, deja, kaip ir daugelis dalykų mano gyvenime, šis pagirtinas mėginimas nenusisekė taip gerai, kaip buvo suplanuotas. Ir štai guliu ant žemės kraujuojančiu kaklu, pamėlusia fizionomija, stengiuosi suprasti, kas vyksta: kažkieno kojos prieš nosį, beje, didžiulės (štai, kodėl taip lengvai buvau iškeltas į orą su E styga - juk jos buvo MILŽINIŠKOS! O tokių kojų turėtojai paprastai pasižymi fizine jėga ir niekuo daugiau). Taigi, kaip jau minėjau, raičiausi ant žemės virškindamas informaciją. Virš galvos praskriejo „žudantis“ klausimas: „Ar tau viskas gerai? “ Tikrai žudantis (verčiau padoriai pribaigtų, nei priverstų į jį atsakyti). Kas čia, po galais, per klausimas? Ar yra teorinė tikimybė, kad tau pačiam viskas gerai? Prieš minutę mums viskas buvo „tobula“, o dabar klausi, ar viskas gerai?! Atsakiau jam berods: “Viskas gerai…” Taip pat lengvai pakeltas nuo žemės, kaip ant jos atsidūriau (tikėjausi antro raundo), buvau iš dalies apsimyžęs iš baimės, iš dalies pasipiktinęs, iš dalies gerai prismaugtas. Keista, nes užuot vėl „pakabintas“, išvydau to maniako veidą. Tingios lūpos nesiruošė nieko sakyti. Supratau, kad nenusiteikęs pasidalinti įspūdžiais apie ką tik nenusisekusį bandymą šaltakraujiškai mane nužudyti. Stovėjom ir žiūrėjom vienas į kitą. Gal penkiolika minučių taip prastovėjom tyloje, žiūrėdami vienas į kitą kaip du pacientai po lobotomijos. Ir žinot, ką jis man galiausiai pasakė? Visiškai ramiai, tarsi koks senas draugužis, tarė: „Atleiskit, bet negaliu. Aš dabar eisiu... “ Atsisveikino ir išėjo, o aš likau stovėti pridusęs. Buvau be galo pasipiktinęs: prabėgus penkioms šoko minutėms surikau jam įkandin: „Tu nemoki pribaiginėti žmonių! “ Aišku, aš nenorėjau, kad jis grįžtų.

Tą dieną daugiau su niekuo nekalbėjau. Net neskambinau į policiją. Kam išvis to reikėjo? Keista. Pasijutau gyvesnis nei paprastai. Niekas nepastebėjo, kad man kraujuoja kaklas. Po koncerto vadybininkas net nebandė susirasti Petro Karvelio, jo neseniai įsigyto prabangaus automobilio tiesioginio „finansuotojo“. Tądien jam iš manęs greičiausiai nieko nereikėjo. Pasijutau nereikalingas. Namie pirmąkart iki vėlumos peržiūrinėjau vestuvių nuotraukas, paskui perėjau prie pornografijos. Pajutau nusivylimą, nes santuoka buvo nevykusi, tiksliau, aš buvau nevykęs. Išėjau į balkoną ir iš eilės surūkiau tris cigaretes. Tokio giedro dangaus senokai nemačiau. Pakėlęs galvą į viršų išvydau žvaigždes. Plačioje erdvėje virš mano galvos pasijutau dar nereikalingesnis. Gera būtų pakilti virš savo buto, virš miesto, virš nelemtos šalies ir viso pasaulio, kad ramiai galėčiau pamąstyti kurį laiką. Tenkinuosi cigaretėmis ir savo kukliu balkonėliu. Užupyje ramu. Girdžiu tylų Vilnelės čiurlenimą. Norėčiau turėti namą prie ežero kur nors toli toli nuo Vilniaus. Namą su dideliu plokščiu stogu, skirtu stebėti žvaigždėms. Ir vakarėliams.... Juokinga. Kam man dabar tos žvaigždės? Juk pats, galima sakyti, esu viena iš jų... Tik anos danguje už mane žymiai laimingesnės. Ironiška. Mano gyvenimas pasiekė tokį tašką, kai nežinau, ką toliau su juo daryti. Vienintelis būdas pajudėti iš mirties taško – tiesiog spėti. Taip. Spėti, ką daryti toliau. Nesikalbėjau su žmona jau daugiau negu trejus metus. Nuo tada, prisipažinsiu, artimiau nebendravau nei su viena moterimi. Matyt, tapau joms apatiškas. Progų turėjau daug, bet nei vienoje nemačiau daugiau negu jūs matote baltame popieriaus lape. Man jos visos per prastos. Ieškau suprantančios, ieškau artimos: gaudau vėją laukuose. Galbūt vyrai ieško vieno, o moterys kito. Mano pažįstamas profesorius yra pasakęs, kad kiekvienas žmogus išgyvena unikalią patirtį. Supratau, kad naivu tikėti realaus tavo būseną „suprantančio“ žmogaus egzistavimu. Manau, mirsiu vienišas.

Ryte susigriebiau, kad vėluoju į susitikimą. Greitai apsirengiau, vienu mauku išgėriau šaltą vakarykštę kavą. Vos neapsivėmiau. Važiuodamas į biurą pastebėjau savo veido atspindį autobuso stikle (taip, važinėju autobusais, nes nesugebu gauti teisių): atrodžiau siaubingai. Miegojau tris valandas. Užsnūdau balkone ant turėklo. Įdomu, kiek trūko, kad būčiau persisvėręs ir tėškęsis veidu į kieno nors automobilio stogą? Matyt, nedaug. Ryte atėjęs šeimininkas, rastų sugurintą savo mylimo rudžių kibiro stogą bei kelis litrus kraujo salone. Įsivaizduoju to žmogaus veido išraišką. Pirmas dalykas apie kurį pagalvos – suniokotas jo automobilis, antras – „kur dabar, po galais, rasti pinigų remontui? “, trečias – „kaip išvalyti šį jovalą? “, galų gale ateis mano eilė – „juk čia guli žmogus: kas jis toks, kodėl tas nelaimėlis (greičiausiai vartos žodį „idiotas“) iššoko pro balkoną? “. Tik dabar supratau, kokie iš tiesų juodi mano paakiai. Anksčiau veidu rūpinausi daugiau. Tos prakeiktos cigaretės ir nemiga daro savo. Tiesiog nuostabiai pasisekė pakliūti į spūstį. Šlykščiai pasivėlinau. Studijoj visi nekantravo, ką pasakysiu, nes jau kurį laiką nesukūriau nieko naujo. Mano dainos žmones žavėjo, tačiau pastaruoju metu gražią muziką kurti pasidarė velniškai sudėtinga. Šiandien pasirodė ir vadybininkas, nes turėjo apginti savo aukso veršį. Praktiškai kalbėjo už mane: „Jam dabar sunkus gyvenimo etapas, jis stengiasi, palaukite dar truputėlį ir jis tikrai ką nors sukurs... “. „Nė velnio“ – prisidengiau sarkastišką šypseną ranka, kad niekas nepastebėtų. Buvau nustebintas. BUVAU nuostabus. Užsidirbau nemažai pinigų iš savo pirmųjų įrašų, susilaukiau fanų palaikymo. Kodėl pasirinkau tokį idiotišką vadybininką? Greičiausiai, jog pats esu idiotas. Tokie įtikinimai būtų suveikę kelis pirmus sykius, tačiau šis buvo jau ketvirtas, todėl įrašų studijos atstovai buvo pasiruošę su mielu noru perplėšti tą popieriaus skiautę, ant kurios tiek jie, tiek aš prieš pusę metų su šypsenomis veiduose uždėjome parašus. Nieko neslėpiau – atsistojau, ištiesiau vidurinį pirštą ir pasiunčiau juos visus velniop. Gerasis vadybininkas dar bandė mane sulaikyti, bet viskas buvo jų veiduose. Jie manęs nekentė ir aš juos puikiausiai supratau. Jei jums pažadėtų aukso veršį, o gautumėte pridvisusį kuiną, manau, ir jūsų veide kai ką galima būtų aiškiai įskaityti.

Išėjau iš studijos susinervinęs, bet galvoje tapo šviesiau – tuoj pat nusiraminau. Paprasčiausiai reikia atostogų. Gal metas kur nors išskristi? Vis tiek nežinau, ką veikti su santaupomis nuo koncertų. Reikėjo kažko naujo. Kiekvienam kūrėjui reikia atsikvėpti. Reikia iš kažkur gauti tos stebuklingos „kūrėjiškos manos“. Ji verčia galvoje suktis krumpliaračius, todėl ten tuoj pat ėmė suktis planas apie išvyką į kokią gražią saulėtą šalį, kurioje dar nesu buvęs, kuri dvelktu ramuma. Tai būtų Indija. Taip. Greičiausiai Indija. Planavau susiruošti per keletą dienų ir niekam nepranešęs išskristi. Grįžęs namo ėmiau isteriškai ieškoti paso. Ilgokai užtrukau - po gastrolių visuomet tenka darytis kitą... Taip. Aš pametu savo pasus. Ir jei tą dieną eilinį kartą nebūčiau jo pametęs, ko gero dabar viskas būtų kitaip. Matote, eidamas namo aš skubėjau ir palikau praviras buto duris. Net nežinau, kodėl jų neuždariau. Matyt, toks buvo Dievo planas. Pradėjau raustis po spintą, kai ūmai už nugaros pajutau kažką esant ir tyliai kvėpuojant man į sprandą. Jausmas, atvirai sakant, buvo šiurpus (iki šiol maniau, kad šaltas prakaitas yra tik vaizdingas posakis). Galiu drąsiai teigti, jog nuo tos akimirkos man oficialiai prasidėjo paranoja, kurios vardas – „Klizma“ (tikrojo vardo nebeprisimenu, nes jos labai nemėgstu, todėl patyliukais vadinu taip, o garsiai „Ponia kaimyne“, o ji mano, kad aš labai mandagus). „Petrai, šį mėnesį jau trečią kartą randu tavo duris neužrakintas! “ - Norėjau pasmaugti tą seną tarką. Seniai norėjau tai padaryti. Koks jai skirtumas? Ji TIKRAI manęs nekenčia. Galiu prisiekti, jog tyčia tai daro! Taip. Kiekvieną kartą eidama pro mano butą spusteli durų rankeną. Esu tuo įsitikinęs. Kaip tik dėl jos ir pavojinga palikti neužrakintas duris. Būčiau stvėręs pirmą po ranka pasitaikiusį daiktą, tačiau namie buvo netvarka, tad apsiribojau smaugimu plikomis rankomis. Po ketvirčio minutės kruopštaus žaibiškos žmogžudystės planavimo atsakiau jai berods: „Žinau, ponia, pasistengsiu daugiau taip nedaryti – tai labai nesaugu... “ Iš šalies atrodžiau kaip apibartas penkiametis. Įdomu, ar vakar tokį pat jausmą patyrė ir tas žudikas? Turiu omenyje akimirką prieš įtempiant stygą. Turbūt turėjo gerą priežastį nužudyti. Kuo anas geresnis už mane? O gi tuo, kad ryžosi. Taip. Atsistoti prieš blogio šaltinį. Šiuo atveju - prieš mane. Gaila, nežinau, ką tokio baisaus jam ar kam kitam galėjau padaryti. Kartais prašau Dievo, kad suteiktų stiprybės elgtis kitaip. Vargu, ar jis kada klauso. Manau, klauso visų, išskyrus mane. Taip. Esu dažnai ignoruojamas.

Kaimynė sujaukė mintis. Negalėjau blaiviai mąstyti. Atostogų planas galvoje laikinai sustojo. Neprošal būtų nusnausti. Užtrenkiau duris jai prieš nosį. Koridoriuje dar girdėjau bobišką monologą apie mane ir šūdiną valdžią. Naktį išties mažai miegojau. Griuvau čia pat ant sofos. Nepamenu, ar užrakinau duris. Norėjau atsikelti ir patikrinti, tačiau aplankė tas išties retas malonumas, kai užmerki pavargusias akis ir nugrimzti į būseną, kai nebegali suvokti, ar jau miegi. Tuomet akių neįmanoma atmerkti: pasiduodi nuovargiui, o jis tave užliūliuoja. Turbūt kažkiek panašu į būseną, kai jau nebesuvoki, ar mirei. Miegojau prastai. Deja, nenumiriau. Lėtai atsimerkiau: priešais sėdi paslaptingas žudikas ir svarsto, kaip mane greičiau bei efektyviau pribaigus. Ne. Ant fotelio priešais mane niekas nesėdi. Tik norėjau, kad sėdėtų... Tikrai norėjau, bet nieko daugiau nebuvo, tik aš ir mano norai. Reikia atleisti vadybininką.
2010-12-20 20:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-21 23:21
Pirk Volgą
Woohoo, pagaliau! Senai laukiau iš tavęs kažko naujo, nes žinau, kad nenusivilsiu. Ir šį kartą nenusivyliau - puikiai. Natūralu ir vaizdinga, gyvenimas viens prie vieno, yra gilumo. Panašių "Klizmų", laikančių mane mandagiu, pažįstu ne vieną ir net ne dešimt :D Ir apskritai visos tos emocijos, mintys - lengva atpažinti net kai ką iš savo paties minčių gelmių. Nu, tikrai patiko. Tęsinys bus? Nepakenktų šiaip.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-21 16:44
skuggi
jo, geras dalykas čia. dėkui kad parašei, o tau dėkui kad parekomendavai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-21 14:32
kondensofkė
sukasi ratu :)) nu gal sukasi

šitas biškį durnai nuskambėjo "Anksčiau veidu rūpinausi daugiau."
ir šiaip nu įdomu bet sunkoka vietom skaityt, pati idėja irgi ne shockeris
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-21 13:51
OM Bodhisatva
Prologas

Pamenu dieną
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-21 09:43
Pelas
Tikrai gerai. Vidury kurinio pagalvojau negi apie ta zudika ar kazka i ta puse nieko daugiau nebus... bet kaimynes pasirodymas viska sudeliojo i savas vietas. Patiko
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-20 23:35
forehater
aik aik :D žinok kuo toliau tuo labiau nusivažiuosiu ;D čia viskas pas mane aritmetinės regresijos būdu vyksta :]]] o šiaip tikrai didelis dėkui. Prie šio darbo ilgai sėdėjau ir šlifavau. Taip uber-ilgai ir sudėtingai jis rašėsi, bet rašėsi dabar šiek tiek apsistojau - reikia viską prisiminti :\ ten dar n-lapų yra gero pasakojimo, o paskui, anot manęs, nusivažiuoja biškį ;D
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-20 23:14
Svoloč
Kažkas nepaprasto, nesuvokiamai žavinga, vargu, ar kažką geresnio esu čia skaitęs. Nuostabiai valdai plunksną, gyvai ir vaizdingai aprašinėji veiksmą, pasakojimą prisodrini minčių ir išsireiškimų perliukais, kaip antai: "raičiausi ant žemės virškindamas informaciją", "Buvau be galo pasipiktinęs: prabėgus penkioms šoko minutėms surikau jam įkandin: „Tu nemoki pribaiginėti žmonių! “ Aišku, aš nenorėjau, kad jis grįžtų." ir daug daugiau, tiesiog nenoriu visko perrašinėti.
Be galo patiko, lauksiu tęsinio ir žinau, kad esi velniškai, begėdiškai ir neišvengiamai talentingas. Pasmerktas sėkmei. Pavydžiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą