Ėjau per sniegą. Jis po batais girgžda, ir blizga. Visai kaip vaikystėje, per kalėdas. Tada dėdė Vitas ir teta Vida su savo dvyne seserim mano teta Vilma pakėlė šurmulį, ir rėkdami „Senis! Senis! „ išbėgo laukan, aš vėpla kol atbėgau ir susigaudžiau kas ten buvo, senis jau buvo išėjęs užtat dėdei Vitui buvo spėjęs įteikti maišą mandarinų ir raudoną pistoletą. Senis sakė, kad labai skuba, pas kitus vaikus, tiesa mūsų kaime buvo dar du, o gal trys vaikai... Mandarinų kvapą atsimenu iki šiol. Kur dabar dėdė Vitas? Tikriausiai guli kažkur girtas kaip pėdas, sulaužytais šonkauliais, o teta Vilma kuičiasi savo krautuvėlės sandėliuke darydama metinę inventorizaciją. Metinė inventorizacija tai labai svarbus dalykas. Neduok Dieve jos neatliksi...
Vaikystėje sakydavo, kad blizgantis sniegas - tai raganos kaulai. Nepamenu kuo ta ragana nusikalto, bet man visada buvo jos gaila. Viskas pamažu nyksta. Prisiminimai, suvokimas, kažkurios nenaudojamos kūno dalys. Juk ar dažnai susimastome apie tai, kaip naudojame savo plonąsias žarnas arba inkstų latakus arba širdies kairįjį skilvelį? Kai jie išnyksta, mes net nepastebime. Paskui išnyksta motyvacija, viltis, kojos. Kai pradeda nykti rankos supratau kodėl vis daugėja blizgančio sniego, bet tada jau buvo per vėlu ....
tada sako kad tai meilė - nors tai aistra (o aistra yra akla) meilė nėra akla.
Tai jei kas paskaitytų, sakytų kad čia ne apie meilę.
o čia būtent- apie MEILĘ.
Žinai, jautrus vaikas buvai,nes net neatsimeni už ką tą raganą taip?.. bet matai,tau pasakojo pasaką, ir pasaka buvo toli,o blizgantys kaulai- arti, ir kadangi tu matei raganą, o ne brolių seserį,kurią būk tai ragana nuskriaudė) tau buvo gaila tos gyvybės, kuri baigėsi, kuri kentėjo bausmę, kurios nėra- irtu matai jos kaulus. (o brolių ir seserų,nepajutai.)
nejautrus nejaustų sniego taip, ir netikėtų,kad čia kaulai blizga, tai jis automatiškai pasakytų "gerai, gėris nugalėjo.) o jau kai matai ir tiki, kad čia kaulai blizga, tos gyvybės, jos nėra, jai skaudėjo, ji čia vis blizga ir blizga amžinai- ir tau jos gaila. Patikėjai,kad čia ji po bausmės taip gražiai blizga. (o tie anie, gal buvo, gal nebuvo - nepatikėjai.) Šiaip tai baisi pasaka- vien žodž, ragana nuskriaudė sesutę labai, grįžo broleliai, ir ją apgavo,sako arklį nuvaryk nuo durų, o arklį ištepė mazutu, derva, o arklys neklauso. Jie sako sušerk ranka,ir jis nueis; ji sušėrė ranka per šoną arkliui, o jis nenuėjo, ranka prilipo, tada ji sako, šerk kita ta atlips, ji šėrė kita ir kita prilipo, tada kojomis, paeiliui, o kai visa prilipo,dar sako, sušerk pilvu,niu ir pilvas prilipo,ir tada jie tam žirgui pašnibždėjo bėgt ir išnešiot ją po visą svietą, ir tas žirgas bėgo, kol jos nebeliko ant jo. Šiaip tai baisus kankinimo būdas, žmogų pririša už kojų prie žirgo,ir pabaido jį, ir jis bėga ir velka kol to žmogaus nebelieka.O kitas būdas, tai prie dviejų žirgų pririša, ir tada vienas į vieną pusę, kitas į kitą, perplėšia žmogų nuo kojų pusiau.
Nu tai čia tokios bausmės brolelių lietuvaičių. (pasaka juk lietuviška.)
labai puikiai; labai. (esu nustėrus nuo vertinimų...)
+5
/P.S./
Pagalvok apie tą frazę:
"Mes nuėjome (palikome) nuo įstatymo (palikome įstatymą), bet taip ir nepriėjome iki Meilės"
sakoma jog poezija yra išmesti viską kas nereikalinga. ir jei tai išmetus dar kažkas lieka, tai jau poezija...
aš nežinau, bet gal prozoje panašiai? šiaip ta mintis apie raganos kaulus turi jėgos.