Abstinencija

Nida atsilošė ir užsimerkė – saulė plieskė kaip reta kaitriai. Nė debesėlio. Baseiną reikėjo išvalyti, todėl jokio noro maudytis abu neturėjo. Ji prigulė degintis tiesiog ant žolės, pusnuogė – tik su kelnaitėmis, rodydama saulei ir Mantui savo nedideles apvalias krūtis rausvais speneliais, lino spalvos plaukus paleidusi ant pečių, kad greičiau nubluktų. Iš namo ji atėjo, vilkėdama languotus vyriškus marškinius, kuriuos namo šeimininkas Justas paliko kabančius virtuvėje ant kėdės. Mantas iki tol skaitė knygą ir gurkšnojo alų. Nuogas merginos kūnas atitraukė dėmesį.

– O, kad iš šito dangaus tris savaites nė lašo neiškristų, – pasakė jis.
– Netikiu, – ji visiškai atsigulė ir ištiesė į šonus rankas. – Jeigu nori saulės, važiuok į Turkiją. Patikėk, jau rytoj užlis tris kartus.
– Tai ko pati nevažiuoji? Juk siūlė žmogus. Nereikėtų dabar taip stengtis išsiskėtus po lietuviška saule...
– Saulė visur ta pati, beje, – ji nusiėmė akinius ir įdėmiai pasižiūrėjo į jį. – Siūlai man parsiduoti už vieną kelionę?
– Na, gali už dvi, tris...
– Keturios kelionės, plius rankinė iš dramblio odos ir batai – iš smauglio? Aš ne prostitutė.
– Tai įsimylėk jį, tuomet viskas bus legalu.
– Negaliu.
– O tu pabandyk.
– Bandžiau – negaliu.
– Kuo jis kitoks, nei visi vyrai?
– Jis idealistas.
– Idealistas? Kaip tai pasireiškia?
– Jis tiki į meilę iš pirmo žvilgsnio, jis tiki, kad visi žmonės giliai širdyje yra geri, jis tiki, kad mylintis žmogus negali jam padaryti bloga...
– Gal evangelikas?
– Jis per daug mėgsta seksą, – nusijuokė ji.
– Na, tai gali tilpti viename asmenyje, žinai...
– Ne, jis ne evangelikas, aš atpažinčiau.
– Kaip?

Ji atsisėdo ir ėmė vilktis marškinius.
– Cigarečių gal turi?
– Neperku.
– Betgi tu rūkai?
– Taip, bet neperku.
– Ham, supratau. Tai va, aš pati buvau evangelikė, todėl atpažįstu juos iš kvapo. Gerai – iš žvilgsnio ir iš Biblijos citatų...
– Sveikinu iš ten ištrūkus. Gerai, jeigu jis ne evangelikas, o paprasčiausiai geras žmogus, tai kodėl neįsimylėjus jo?
– Ar aš sakiau, kad jis geras žmogus? Jis – be proto turtingas idealistas. Aš – be proto neturtinga realistė. Mūsų pasaulėžiūros visiškai nesutampa.
– Jei tu buvai evangelikė, reiškia, kažkada irgi buvai idealistė, tai nejaugi viskas dingo? Negalėjai taip, na, visiškai pasikeisti! Žmonės nesikeičia.
– Dauguma žmonių nesikeičia. Tavo sakinys netinka man. Tinka jam.
– Reikia jam duoti laiko, taip iškart per dvi savaites negali žinoti, ar jis nesikeičia, ar nepasikeis po metų... Turkijoje gal suprastum, kad tai tavo gyvenimo vyras.
– Taip, o po metų, ne, po trijų mėnesių, kai įsimylėsiu kitą subjektą ir norėsiu jį palikti – štai čia ir pasitvirtins mano teorija, kad jis negeras žmogus... Ir žinai, kas tada bus?
– Tu jį paliksi.
– O, ne. Jis mane užmuš.

Saulė pasislėpė už debesėlio ir iškart pasidarė vėsu. Debesis persišvietė ir atrodė kaip vatos gumulėlis ant apvalaus saulės veido.

Mantas išgėrė paskutinį drungno alaus gurkšnį ir pastatė jį ant baseino krašto. Knygą paguldė ant žolės, viršeliu aukštyn.

– Gal nulėkt iki jūros? – paklausė jis savęs užsimerkęs.

Nida sukluso. Pamojavo pirštu jo pusėn – gestas, reiškiantis, kad tai geniali mintis, kad pati palaikytų kompaniją, jei tik kas pakviestų. Mantas atsistojo ir pasirąžė visu kūnu, treškindamas druskų sankaupas tarp sąnarių.

– Kaip aš tau pavydžiu, kurva, – tarė Nida. – Kaip tau pavyksta būti tokiam sausam?

Jis nusišypsojo savo firmine šypsena – kai susitraukia tik raumenys aplink lūpas, bet nesujuda liūdnos, lieka abejingos akys. Saulė vėl pasirodė. Nida užsidėjo akinius ir atsigulė.

– Visiška abstinencija, – sušuko jis nueidamas į namą.

Atrodė nebeaišku, ar tai atsakymas. Šūkis, kvietimas, gal skundas.

(2009 m.)