Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Ieškojo tarsi jos atspindžio, dalies lūpų šypsenos, turėjo ten būti ir raminantis Ievos kvapas, šiluma prasiskverbianti pro rūbus kai laikai ją savo glėbyje, net kažkas iš mergelės žvaigždyno, kažkas tekančio iš sielos, skaidraus ir artimo. Deja, parduotuvių vitrinos tik atrodo persunktos prekių spalvomis, bent jau iki to momento, kol neužsuki į jų vidų, mėgindamas surasti kažką originalaus ir galinčio nustebinti mylimą žmogų. Tada lyg pagauna erzinantis suvokimas, jog bandai sušilti prie laužo, kuriame nėra liepsnos, nėra nė krislelio aistros, tik dūmai ir gęstantis noras tęsti ieškojimą.
Edgaras iš piniginės ištraukė Ievos nuotrauką ir padėjo ant prekystalio, juodai baltą, jis nemėgo spalvotų nuotraukų, jose su laiku veidai sensta, panašiai kaip kasdienybės rutinoje: blunka, apsitraukia nuobodybe, pasislepia po pilku šydu...
- Čia Ieva... Jai dvidešimt šešeri, jos mėgstamiausia spalva: vakarinio giedro dangaus, mylimiausia muzika-tyla, miega ji šlaunimis suspaudusi mano koją, nenešioja aukso papuošalų, nesidažo lūpų, pinasi kasas, nekenčia gėlių, nes mano, kad jos tinka tik laidotuvėms, ji mėgsta dainuoti ir skaityti Šekspyro sonetus. Pažiūrėkit į ją, ir patarkit, kokią dovaną galėčiau jai nupirkti... rytoj sukanka trys metai, kai ji tapo mano žmona. Nenoriu nieko banalaus, nieko kas tinka meilužėms, noriu to, kas tinka sielos draugei.
Pardavėjos akys liko stiklinės ir abejingos, ji padovanojo butaforinę šypsena ir spragtelėjo pirštais ties kasos aparato skaičiais, rodančiais valandas ir minutes: 08: 23. Tada jos šypsena dingo, o žvilgsnyje sužėrėjo pykčio ir paniekos liepsnelės.
- Darbą aš pradedu lygiai septynios trisdešimt, stoviu ir vargstu čia iki pusė septinių vakaro. Ir beveik kiekvieną rytą pas mane užsuka panašus beprotis kaip tu, pupuliuk. Ieško nežinia ko, nežinia kodėl, pinigai atseit nesvarbu, svarbu prekės vidus, o juk prekė neturi vidaus, mes stumdom šlamštą. Perskaitei užrašą virš durų prieš įeidamas? „Parduotuvė“ juk? Ten nėra iškabos: „ Daiktai jūsų damos širdžiai“?
- Jūs labai pikta.
- Gal nereikėtų mėtyti ant mano prekystalio nuostabių pupyčių nuotraukų, kurioms tereikia tankiai mirksėti akytėmis, kad toks kostiumuotas snobas kaip tu jai nuo dangaus rakinėtų žvaigždutes? Kai kurios mūsų, gal neturi tokių veido ir kūno linijų, bet yra paprastos ir nuoširdžios.
- Atsiprašau, kad pavogiau brangų jūsų laiką.
- Geros dienos...
„ Turbūt galėčiau čia jos palaukti iki vakaro... tada nusitempčiau kur už kampo, kur labai tamsu ir juoda, rankomis suspausčiau kaklą... ‘‘. Edgaras atsiduso ir apsidairė. Reikėjo kažko akims kas leistų mintyse įjungti skaičiavimo procesorių. Surado: vienas balandis ant pavėsinės stogo, du ant elektros laidų, dar du ant šaligatvio. Pati Ieva patarė Edgarui taip naikinti nepagrįsto pykčio priepuolius. Sėdėjo jie tada parke ant sūpynių, o pro šalį ant kalnų dviračio pralėkęs jaunuolis švilptelėjo ir laimingai sušuko, taip reaguodamas į apnuogintų Ievos kojų vaizdą. Edgaras nušoko nuo sūpynių ir ketino vytis dviratininką. Bet Ieva jį sulaikė, sugriebdama už rankos ir prisitraukdama artyn.
- Kokie mes pavydūs. Nusiramink. Ne tu vienas matai mano kojas.
- Tai ką man daryt?
- Nieko... tave dažnai suerzina dėmesio neverti dalykai. Gal pamėgink skaičiuot? Tau juk patinka skaičiai?
Dvidešimt keturi balandžiai. Burkuojantys ant stogų, medžių šakų, šaligatvio, šiukšlių konteinerių, kažką lesantys, besišildantys saulėje.
Gerai, gal jis ir perlenkė lazdą, su ta nuotrauka, juk pardavėja negali įsijausti į jo norus ar bent jau nuotaiką, ji tik dirba savo nuobodų darbą ir neprivalo tenkinti klientų lūkesčius. Edgaras sutiko ir su tuo, kad kiekviena smulkmena liečianti jo žmoną jam tapdavo per daug asmeniška, tai buvo panašu į apsėdimą...
Kiek pasvarstęs jis nutarė, jog baigs darbą valanda anksčiau, gal net pusantros, niekas jam neprieštaraus, jis projekto vadovas, dienas ir naktis leidžia ties brėžiniais, ties skaičiavimais. Kartais Edgarui atrodydavo, jog aplink nelieka nieko, tik skaičiai, skaičiai ir dar kartą skaičiai, telikdavo tik džiaugtis tomis akimirkomis, kaip tarp tų skaičių iškildavo Ievos siluetas, jos plaukai, šypsena, akys... Taigi, išlėks iš darbo anksčiau, tada jau bus įsivažiavęs į dienos ritmą, galva dirbs nepriekaištingai, ir būtinai suras kažką, ką bus verta padovanoti žmonai.
Jis pažvelgė į laikrodį. Kiek sunerimo. Iki susirinkimo buvo likęs pusvalandis. Apsidairė: aštuntos ryto kamštis tvindė gatves, jokių šansų, sėdus į taksi, prasibrauti laiku iki miesto centro. Edgaras pasikasė pakaušį, atsisuko į skersgatvį, kurį, kažkada labai seniai, gatvių darbininkai išgrindė akmenimis. Siauromis gatvelėmis galima nukirsti nemažai aplinkkelių, taip, ten pilna šiukšlių, pilna valkatų kaulinančių smulkių ar bent jau cigarečių, ten nemažai ir benamių šunų, bet kitaip jis nesuspės...
Nusišypsojo pagalvojęs apie tai kaip priprato prie patogumų, jog vien mintis apie penkiolikos minučių kelionę painiais skersgatviais atrodė panaši į neįveikiama kliūtį. Nagi, kaip ten tave pavadino parduotuvėje: pupuliuk? Pirmyn...
Edgaras pasileido sparčiu žingsniu, švilpaudamas, virš galvos pastatų stogai dangų rėmino į siaurą, melsvą plyšį, apsupdami jį švelnia ryto prieblanda. Batai kartais slystelėdavo ant nugludintų gatvės akmenų, kartais jis nuspirdavo po kojomis pasitaikiusią sulamdytą alaus skardinę, tuščią cigarečių pakelį. Už dvejų šimtų metrų nuo pagrindinės gatvės jis pasuko į kairę kur praėjimas dar labiau susiaurėjo, net buvo ženklas, perspėjantis vairuotojus, jog čia jie nepravažiuos.
Smūgis buvo toks netikėtas, jog Edgaras net neužfiksavo savo užpuoliko išvaizdos, galėjo jį apibūdinti tik kaip aukštą, liesą, juodais drabužiais vilkintį šešėlį. Po velnių... galva susvaigo, jo kūnas nekontroliuojamas leidosi ant akmenų. Taip nutinka kai kas nors kumščiu pavaišina į smakrą, veiksmas iš bokso ringo, gerai pataikius priešininkas apsvaiginamas, tam net nereikia ypatingos jėgos, paprasčiausiai taikomasi į smakro šoną...
Virsdamas, Edgaras visgi spėjo ištiesti rankas ir sušvelninti smūgį, kitaip būtų rėžęsis kakta į akmenuotą grindinį ir galbūt praradęs sąmonę ar dar blogiau, atvožęs kaukolės kaušą. Prieš akis sušvito fejerverkų blykstės, apatinę žandikaulio dalį surakino skausmas, burnoje pajuto salsvą kraujo skonį, pasipylusį iš prakirstų dantenų.
Nokautavo... mintis pasirodė šiurpi. Keletą akimirkų jis balansavo ties realybe ir tamsa, sunkiai alsavo. Kartais jį pasiekdavo savisaugos balsas, raginantis atsistoti ir pasipriešinti, bet silpnumas neleido pajusti kojų, jis vargiai tegalėjo kilstelti galvą, aplink viskas sukosi ir raibuliavo, Edgarą pykino.
Dar po sekundės ant Edgaro kažkas tiesiog užvirto, prispaudė jį prie šaltų gatvės akmenų. Jis vos įstengė įkvėpti ir iškvėpti. Užsimerkė. Įtikinėjo save, jog visų pirma reikia nurimti, juk kol kas visi koziriai užpuoliko pusėje. Staigi ir greičiausiai iš anksto suplanuota ataka, neleido net įsidėmėti jo skriaudėjo bruožų... Telieka laukti kas bus toliau.
Buvo sunku spręsti kiek laiko jiedu taip guli. Edgaras pradėjo atsigauti po nokauto. Sugrįžo dalis jėgų, jis pajudino rankų pirštus, tą patį padarė ir su kojų pirštais. Tačiau tik tiek ir teįstengė, jo galūnės buvo tvirtai prispaustos prie grindinio.
Gerai, ko tas valkata delsia? Nejau jis mano, kad niekas čia jų taip ir nepastebės, juk dabar apie pusė devynių, rytas, dauguma žmonių skuba į darbą. Anksčiau ar vėliau kas nors juos pamatys ir susuks pagalbos telefono numerį.
Kažkur tolumoje bėgiais dundėjo traukinys, skambėjo bažnyčios varpai, gaudė automobiliai, čiulbėjo paukščiai... Edgaras klausėsi garsų laukdamas kol į juos įsipins ir policijos automobilio sirena. Laikas bėgo, bet situacija nė trupučio nepakito. Užpuolikas ir toliau laikė jį tvirtai prispaudęs prie grindinio. Vienintelis dalykas, kurį Edgaras galėjo matyti: akmuo ir ant jo po truputi besikaupianti kraujo balutė, erzino tai, kad tas kraujas buvo jo paties, tekantis pro praviras lūpas.
- Švarko kišenėje turiu piniginę... ten yra nemažai grynų... pasiimk juos visus ir paleisk mane. Prašau, nedaryk man nieko blogo... šiandien sukanka trys metai kaip esu vedęs.

Nagi, kietas vaiki, tik duok man šansą, pamėgink ištraukti piniginę, šiek tiek leisk man pajudėti, tada pažiūrėsim koks iš tiesų esi galiūnas. Na? Ko lauki, a? Juk tau tereikia sumautų pinigų. Jie čia, vidinėje švarko kišenėje.
Nieko.
Situacija pamažu iš erzinančios ir nepatogios ėmė virsti į kankinančiai įtemptą... Edgaras pabandė pasimuistyti, bet jo pozicija nė kiek nepakito, visos galūnės buvo surakintos, lyg suspaustos galingo preso. Tada jis pagalvojo apie savo užpuoliką, kokio dydžio ir svorio buvo tas bjaurybė? Edgaras laikė save tvirtu vyru, svėrė devyniasdešimt keturis kilogramus, jam pasirodė kažkaip nerealu, jog jį suvystė kaip vaiką, tiesiog nokautavo ir sumurgdė į grindinį.
Tyla... kodėl taip tylu? Kur dingo traukinių bildesys, gatvėse ūžiantys automobiliai, paukščių čiulbesys? Pamažu į vidų pradėjo skverbtis vėsus siaubo pojūtis. Dabar, vienintelis dalykas, kurį girdėjo Edgaras buvo išgąstingas jo paties šnopavimas ir nieko daugiau. Galbūt smūgis pažeidė jo klausą? Ne... tada jis negirdėtų ir savęs. Dar klaikesnė mintis pasirodė ta, kad jis negirdėjo ir savo užpuoliko, kuris prie akmenų spausdamas tvirtą vyrą, turėjo tiesiog šnypšti įtempęs jėgas. Tačiau jis net nekvėpavo.
Netrukus siaubo ir baimės priepuolis tapo realus ir šiurpiai svaiginantis: jis žvelgė į kraujo balutę ant švelniai nugludinto grindinio akmens, kraujas iš pradžių pabalo, Edgaras pamanė, jog tai tiesiog vizualinės įtampos pasekmė, gal akys pavargo žvelgti tik vienu kampu. Bet po akimirkos rausvas skystis virto rusenančiais pelenais, jam iškvėpus orą pelenai pakilo nuo akmens ir nudegindami prilipo prie skruostų...
- Jėzau...
Staiga, užpuolikas sugriebė jo plaukus ir timtelėjo galvą į viršų...
Širdis lyg apsitraukė šiurpiu siaubo apklotu: jis vis dar galėjo skirti miesto pastatų sienas, medžius, šaligatvį ar siaurą gatvę, tačiau viskas ruseno, tebuvo trupančių ir byrančių nuodėgulių, pelenų materija. Neliko jokių gyvybės ženklų, tik pilka sudegusi masė atitrūkstanti nuo pagrindų ir kylanti į dangų...
Tada jį vėl prispaudė prie... jis tikėjosi, jog vėl pamatys akmenį, bet ten išvydo liepsnomis padabintą Ievos veidą.

- Jėzau...
Pašokdamas nuo kėdės Edgaras laukė kol jį apgaubs liepsnos... kėdė iš inercijos nuskriejo bent pora metrų ir su trenksmu nuvirto ant lakuotų, ąžuolinių grindų. Širdis kalėsi, grasindama iššokti iš krūtinės, trūko oro. Bet jokių liepsnų nebuvo... buvo tik aplink apvalų stalą susėdusių žmogystų smalsios akys. Tie veidai atrodė nuoširdžiai nustebinti, gal net kiek sunerimę ir išgąsdinti.
- Edgarai, kokių velnių laužai biuro baldus?
Generalinio direktoriaus pirštai diktatoriškai barbeno į stalo paviršių. Jis niekada nedėvėjo kostiumo, niekada. Tik marškinius trumpomis rankovėmis ir džinsus. Dabar jo snukis tapo ne tik raudonas ir nusėtas prakaito lašelių, tačiau dar ir smalsus, kaip badaujančio šuns, kurį svetimas žmogus vilioja sultingu kaulu.
Edgaras mėgindamas susitvardyti ir atgauti kvapą dairėsi aplink, jausdamas kaip šoko būsena sūpuoja jo sielą, lyg ši sirgtų idėja palikti kūną... Rusenantis miestas kažkur išnyko, kaip ir nežmoniškos jėgos turintis užpuolikas, dabar jis stovėjo milžiniškame direktoriaus kabinete, kuriame girdėjo ir keiksmų, ir pagyrų skirtų jo paties adresu. Kažkur tolumoje, ties skaidrių aparatu, dvokiančiu linzių valikliu, stovėjo sekretorė Ina, ant nosies pakabinusi savo akinius, žvelgianti tiesiai į jį, ties smilkiniu sukiojanti pirštą. Ant langų užtraukta ilsėjosi balta paklodė, o joje mirguliavo architektūrinė naujo miesto stadiono projekcija. Už stalo, lūkuriuojantys bent jau menko Edgaro pasiaiškinimo, sėdėjo kompanijos vadovai, keli stambūs akcininkai ir žinoma pats generalinis.
Priešais ant sienos kabančio laikrodžio rodyklės buvo sustingusios ties devynių valandų ir penkiasdešimt aštuonių minučių atžyma. Kaip prakeiksmas prieš akis iškilo nepatenkintas pardavėjos pirštų spragtelėjimas ties fosforiniais kasos aparato skaičiais: 08: 23. Burnoje neliko jokio kraujo skonio, jis nejuto nė menkiausio skausmo, atrodė, jog to užpuolimo apskritai, nebuvo. Tačiau išliko realaus vaizdo aidas, besiblaškantis atminties labirintuose, išliko šiurpus baimės šaltis ir nuojauta... jog niekas dar nesibaigė.
Nesibaigė kas?
- Kas per...
Edgaras nutilo neįstengęs suvaldyti drebančio ir vaitojančio balso gaidų. Jam atrodė, kad taip skamba sakiniai tų, kuriuos per tardymą talžo tuščiavidurėmis lazdomis, o jų ertmėje, smūgio kryptimi laksto metalinis guolis, skausmo efektui padidinti.
- Edgarai, ar gerai jautiesi? Atrodai išbalęs... tiesa pasakius atrodai sumautai. Linksma naktelė? Kvailiojai ir akių nesudėjai? A?
- Kaip aš čia atsidūriau? -išsprūdo nesukontroliuota emocija, kvailu, absurdišku klausimu. Aplink stalą sėdintys kolegos ir akcininkai, neslėpdami šventinės nuotaikos, nusikvatojo.
- Tu klausi kaip čia atėjai? Turbūt kojomis, įsispyręs į odinius batus. Nebent susidomėjai nauju, originaliu hobiu: į darbą lakstyti ant rankų. - Juoko gausmas tapo erzinančiai žeminantis. Skrandis tarsi apsivertė, lyg jame nuo ryto nebūtų nieko, išskyrus cigarečių dūmus. Gerklę pakuteno vimdantis silpnumas ir pyktis... jie nematė miesto, tie šunsnukiai dar nieko nežino.
- Nesuprantu...
- Edgarai, galime padaryti penkiolikos minučių pertrauką. Gal tu perkaitai?
- Taip. Man reikia pertraukos. Ačiū...
- Gerai... ei, žmogau, kur leki?
Tačiau Edgaras tik numojo ranka į direktoriaus susirūpinimą, netrukus jis nutrins šypsenas nuo veidų visiems susirinkimo nariams. Jie dar nieko nežino, nes tiesiog stebi skaidrių vaizdus, o balta paklodė užstoja langus, tie kvaili padarai netrukus ims melstis, o jų turtai praras bet kokią vertę.
Jis išlėkė iš kabinėto atsidurdamas ilgame, keturiolikto aukšto koridoriuje. Į akis tvykstelėjo ryški vasaros saulė, už stiklo, kažkur žemai po jo kojomis, ramiu gyvenimu alsavo sostinė. Jis neišvydo jokių apokalipsės vaizdų, tik tolumoje žaliuojančias kalvas, parkus, kryžiais padabintus bažnyčių stogus, ilgą, dryžuotą, televizijos bokšto anteną, ir ten apačioje, skruzdės dydžio moterys ir vyrai, minė nematomus takus ant pilkų šaligatvių, mynė į darbus ar mokymo įstaigas, institucijas ir kavines, restoranus.
- Nesąmonė.
Jis užsimerkė. Tarsi tirpo... galvoje liko tik chaosas, sumišęs su aiškios baimės prieskoniu. Niekas netilpo nei logikos, nei kasdienės realybės rėmuose. Viskas susisuko ir susimaišė, jam atrodė, kad žodis „dangus“, jau tikrai nebereiškė tos žydros platybės virš galvos, greičiau pelenus ir kažką iškreipto, neturinčio nei tikslių skaičių, nei formulių. Jis žinojo, jog šio ryto įvykiai tikrai nutiko, tai nebuvo susapnuota ir taip... jis ieškojo dovanos žmonai, tačiau nieko nerado, gatvės buvo užkimštos, pasuko į skersgatvį, ten jį sumušė, laikė kaip įkaitą, po to dingo bet kokie gyvastį simbolizuojantys garsai ir jis išvydo pelenais virtusį pasaulį... o po to jį tiesiog nusviedė į netolimą ateitį, tiesiai į susirinkimo vidurį.
Tačiau tokie dalykai neįmanomi... kelionė į ateitį? Vizijos? O gal paprasčiausia liga? Sapnas? Trumpas sujungimas mąstymo pusrutuliuose? Vadink tai kaip nori, bet tavo ryto nuotykis skamba kaip haliucinacija... trukusi gal sekundę, o tu pats sutirštinai jos spalvas, sukūrei istoriją nuo a iki b ir dabar stovi prie lango laukdamas pasaulio pabaigos?
Edgaras papurtė galvą. Vienu metu jis tikrai tikėjo, jog visa kas sukurta nugarmėjo į bedugnę. Bet nuo akimirkos kai pamatė vis dar funkcionuojančią sostinę, jo viduje kažkas suliepsnojo. Bet kas? Visų pirma jis tvirtai tikėjo, jog ta keista chaoso ir vizijų atmosfera jo neapleido. Taip, jis buvo jau kitoje vietoje, sveikas, tačiau kad ir kokios jėgos jam įkando ryte, jos nepasitraukė ir dabar. O antra... Edgaras nežinojo kada būtent, bet situacija su užpuolimu buvo lyg ir patirta kažkada anksčiau. Suraukęs antakius jis bandė prisiminti kokį nors įvykį savo gyvenime kai buvo apiplėštas, apvogtas ar sumuštas. Tik niekas neiškilo į paviršių. Paprastas, savimi pasitikinčio vyriškio gyvenimas, jokių siaubingų išgyvenimų.
- Ar aš kraustausi iš proto?
Tai daug ką paaiškintų ar ne? Beveik viską paramstytų ir sustiprintų... jis vėl papurtė galvą, atlaisvino kaklaraištį, prasegė marškinių apykaklę.
Staiga jis prisiminė savo identifikacijos kortelę. Štai jis, tas šviesos spindulėlis tamsos ir beprotybės pasaulyje: kiekvienas dangoraižyje dirbantis asmuo turi savo IK, kiekvienas ateidamas ryte į pastatą ir vakare išeidamas iš jo, brūkšteli kortele per skanerį, kuris įtaisytas apsaugos posto stalviršyje.
Edgaras pasuko prie lifto, beveik pasileido bėgte. Apsaugos darbininkai gali nuskanuoti jo kortelę ir sutikrindami laiką peržiūrėti vaizdo įrašą... kuriame Edgaro paprasčiausiai neturėtų būti, nes pastate jis atsirado keistu ir nepaaiškinamu būdu. O jei vaizdo įrašuose jis egzistuos... vadinasi teks kreiptis į gydytojus.
Jis nuspaudė iškvietimo mygtuką, tikėdamasis, jog liftas pakils anksčiau nei direktorius sumanys jo ieškoti.
- Eeee... dgaaaa... rraaaaaai.
Vaikinas krūptelėjo. Tai nebuvo generalinio balsas ir tikrai ne sekretorės Inos. Jis niekada gyvenime lyg tol nebuvo girdėjęs nieko šiurpesnio. Tas tylus, šnypščiantis urzgimas prasiskverbė pro odą iki pat kaulų ir virpino aidu... Edgaras pamanė, kad joks žmogus taip nesugebėtų ištarti, joks, net specialiai lavinant balsą, kokiam nors siaubo spektakliui, prireiktų mažiausiai kompiuterio taip šiurpiai nuteikti žmonių ausis. Sklido jis iš kito koridoriaus galo, kur buvo priešgaisrinio išėjimo durys, o už jų laiptai vedantys aukštyn ir žemyn. Edgaras lėtai pasuko galvą ton pusėn...
Juk žinojai, kad chaosas tavęs neapleido... tai ko dabar taip drebi? Šalta ar ne, šiurpas teka gyslomis, o ne kraujas, šiurpas.
Tai kas stovėjo kitame koridoriau gale niekaip negalėjo būti žmogus. O jei žmogus, tai jo sudėjimas ir apdaras buvo mažų mažiausiai keisti, netipiški. Padaro galva beveik siekė pakabinamas lubas, tiksliau tamsus juodas, trikampiu į viršų kylantis gaubtas... Nepaisant ūgio būtybė atrodė neproporcingai liesa, o rankos beveik siekė kelius. Edgaras spėjo, jog toje vietoje turėtų būti ilgšio keliai, nes viskas slėpėsi po purpuriniu apsiaustu.
- Eeee... dgaaaa... rraaaaaai.
Urzgime atsirado dar daugiau pykčio ir įniršio. Ilgšis iškėlė kairę ranką į priekį ir pamojo ja, lyg kviesdamas Edgarą prieiti arčiau. Šis tegalėjo purtyti galvą ir žengė pora žingsnių atgal, atsiremdamas į sieną.
Dabar siaubo pojūtis persipildė aštria pavojaus nuojauta. Tarsi jis būtų medžiojamas. Edgaras įtarė, jog jokiu būdu negalima artintis prie to padaro, kaip ir negalima jo prisileisti artyn. Tai reikštų tik pražūtį.
- Din dan.
Edgaras pašoko atsisukdamas į staiga atsivėrusio lifto duris. Iš pradžių pamanė, kad kabinoje jo tyko dar viena šiurpi baidyklė... bet tai buvo jo paties atvaizdas veidrodinėje sienoje: plaukai išsidraikę į visas puses, kaklaraištis nusmauktas iki pilvo, veidas perbalęs... Vaizdas į kampą užspausto pavojingo psichopato.
Prieš žengdamas į liftą jis dar atsisuko į ilgšį. Tačiau kitame koridoriaus gale nebuvo nė gyvos dvasios. Tik priešgaisrinio išėjimo durys.
Liftui leidžiantis žemyn, jis paskubomis delnais susišukavo plaukus, pasitaisė kaklaraištį, užsisegė švarko sagas. Net nusišypsojo... po akimirkos vėl surimtėjo. Vidinėje švarko kišenėje suradęs piniginę ištraukė ir atsegė ją.
- Identifikavimo kortelė...
Po to jis sau įsignybo. Skausmas buvo realus, tačiau jis neatmerkė akių ir nepabudo iš košmaro. Tik liftu keliavo žemyn. Ką gi... tai tikrai nėra sapnas. O kas jei tai ir ne beprotybė? Jis pajuto kaip kūno plaukeliai atsistoja piestu. Gerai, tarkim viskas tikra, viskas vyksta taip kaip jam atrodo: užpuolimas, ilgšis, apokalipsė. Ir tarkim tai ne vizijos, bet realiai apčiuopiamos materijos ir veiksmų derinys. Tai kur čia slypi priežastys ir pasekmės? Kodėl staiga tarsi ant pečių užgulė kažkoks magiškas prakeiksmas, nepaaiškinamas vien mokslu ir paprasta dienos šviesa? Ar jis gali ištrūkti į normalią buitį? Ten kur nesivaidena ir kelionės laiku tėra mokslinės fantastikos kūrinių siužeto dalis?
Edgaras nustėro suvokęs, jog abejoja ar jam pavyks ištrūkti. Jo niekaip neapleido nuojauta, jog kažkur visa tai regėta, tiek užpuolimas, tiek ilgšis. Tik kur? Lyg prisiminimuose žiojėjo milžiniška skylė, o dabarties įvykiai mėgino ją vėl užpildyti tam tikrais vaizdais.
- Pirmas aukštas. - Suvaitojo lifto garsiakalbis mechaniniu moters balsu.
- Dėkui...
Jis patraukė tiesiai prie apsaugos posto. Du vyrukai nukritę ant minkštų odinių krėslų skaitė laikraščius.
- Atsiprašau, ponai... kilo nesutarimas tarp manęs ir direktoriaus, tas kipšas teigia, jog aš nuolat vėluoju į darbą. Noriu jam įrodyti, jog tai netiesa. Jei duosiu jums savo IK, ar galima bus vaizdo įrašuose surasti mano pasirodymą šį rytą?
- Galima... tik kodėl dėl tokio turtingo vaikio aš turėčiau judint savo pirštų sąnarius?
- Atsilyginsiu...
- Avansu?
- Po galais, vyruk, štai mano kortelė, ir šimtinė. Tinka?
- Aš jūsų paslaugoms.
Apsaugos darbuotojas perbraukė identifikavimo kortele per skanerį, prisitraukė artyn kompiuterio klaviatūra ir įnyko ja tarškėti. Edgaras tikėjosi, jog tai užtruks apie pusvalandį, kol galiausiai iš jo šimtinę nuplėšęs tipas prisipažins neturintis žalio supratimo, kaip Edgaras atsirado pastate, praėjo pro apsaugos postą nepasižymėjąs, bet netrukus vyrukas linksmai sučirškė:
- Radau... nežinau, kada pradedate darbą, bet pro mūsų postą jūs praėjote aštuonios dvidešimt trys.
- Negali būti...
- Jo, kažkada tokia laida ėjo per valstybinį TV kanalą. Pats pažiūrėk...
Apsauginis atsuko į Edgaro pusę kompiuterio ekraną. Laikas ten tikrai buvo 08: 23 kai jis praslinko atsižymėdamas kortele pro apsaugos postą. Vaikinas sunkiai nurijo nusivylimo gniutulą. Ir jau ketino trauktis, gal net bėgti lauk iš pastato, kai ekrane jo dėmesį patraukė dar kažkas.
- Palauk... nagi atsuk dar pora sekundžių atgal. Atsuk visas dešimt.
- Tai gal antrą šimtinę.
- Atsuk sakau...
Nors ir labai nepatenkintas, bet apsaugos darbuotojas pakluso. Edgaras jausdamas kaip visas kūnas virpa iš susijaudinimo stebėjo vaizdą: 08: 23, jis pats praslenka pro kameros akiratį. 08: 24... ilgšis susisupęs į purpurinį apsiaustą, juodu gaubtu ant galvos, tarsi seka Edgarui iš paskos.
- Kas tas tipas, praslinkęs pro jus 08: 24?
- Koks tipas?
- Pats pažiūrėk...
Apsauginis įnyko tyrinėti vaizdo įrašą. Po to pagriebė svečių sąrašą ir sutikrino ten pasirašiusių laiką ir tai ką užfiksavo kameros.
- Nieko nesuprantu. Tas raudonas klounas neturi kortelės, jis net nepasirašė svečių knygoje.
- Taip ir maniau...
Edgaras sunkai atsiduso. Pasuko paradinio išėjimo link...
2010-12-14 19:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-23 19:06
Damastas
Aiskumo pasidare daugiau, nei anksciau ir tas sveikintina. Kita vertus atsirado kazkoks atmestinumas, nesuprantu ar del bandymu suprimityvint iki skaitytojo lygio, o gal si kart darbelis istiesu nelabai subrandintas.
Nerealus dialogai, nors ir nervina, bet yra pataisomi. Man labiau kliuvo vidiniai herojaus monologai. Man regis, tikinamiau butu pasirinkti, koki nors herojui artima personaza su kurio jis galetu persimest/pasidalint nuosavo "stogo vaziavimo" klausimu. Kad ir telefonu, internetu ar px kokiais budais.Tuomet vidiniams pasnekesiams liktu tik patys svarbiausi isgyvenimai.
Simtines apsauginis turejo atsisakyti ir sukandes kruminius, viska kas jam priklauso atlikti uz dyka.

Kaip bebutu, sita rasliava vistiek yra labiau is suaugusiuju lygos, todel vertinti reiketu griezciau:
3.50 siam kartui nuo manes.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-20 19:46
Lengvai
Pritruko kabliuko šiek tiek. Na buvo toks Edgaras, na nutiko jam keista istorija, ir dar gliukai užpuolė ir....? Nežinau kaip kitiems, bet man perskaičius visai  neparūpo, kad pagrindinis veikėjas ar/ir jo žmona išliktų gyvi, sveiki ir laimingi, gal net atvirkščiai. Ir visai neaišku, kas ta raudonai apsirengusi žmogysta ir kodėl. Nors man ji ir buvo visos istorijos vinis, ir jei bus tęsinys, vien dėl jos skaitysiu=]
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-20 13:45
Ieškojo jos atspindžio, atgarsio taip gerai pažįstamos šypsenos, raminančio Ievos kvapo ir šilumos dvelkiančios laikant ją glėbyje. Ir dar kažko vos juntamo,  atsiųsto regis iš paties Mergelės žvaigždyno. Tikėjosi rasti kažin ką iki skausmo pažįstamą, bet kartu neapčiuopiamą, šviesų ir švelniai besiliejantį iš pačių slapčiausių vidinių versmių.
Tačiau miesto gatvės šįryt atrodė isteriškos ir abejingos. Vitrinos rėkė spalvingomis iškabomis, o šventiškai išdabintos parduotuvės kaip ir kasmet buvo užtvindytos dovanomis. Nesunku susivilioti įvairiaspalve gausa ir užsukti vidun patikėjus, jog atrasti ten ką nors neregėto ar nuostabaus, ką nors, kas pradžiugina ir verčia šypsotis. Tiesa, neilgai trukus, neišvengiamai pagauna erzinanatis suvokimas, jog bandai sušilti prie laužo, kuriame nėra ugnies, nėra žarijų, nei jokio žiežirbos krislo, vien tik dūmai ir senkantis ryžtas tęsti bergždžias savo paieškas.
Ištraukęs nuotrauką atsargiai padėjo ją ant prekystalio. Iš juodai balto paveikslėlio giedromis akimis žvelgė besišypsanti jauna moteris. Edgaras nemėgo spalvotų nuotraukų, jose bėgant laikui veidai sensta, sakytum pagauti kasdienybės rutinos jie ima blukti, apsitraukia nuoboduliu, pasislepia po pilku laiko šydu…
- Ieva, jos vardas Ieva. – negrabiai šyptelėjo ir mažumėle suglumo.
Plonu puslankiu išpiešti pardavėjos antakiai nežymiai pakilo. Edgarą apėmė keistas jausmas, kad štai, tuoj tuoj ji prisidengs burna plaštaka atsainiai slėpdama kylanti žiovulį, tuomet pasisuks šiek tiek šonu, lyg atsitverdama nematoma uždanga, papūs dažytas lūpas ir pasiekus dildute imsis niekuomet nepabostančių manikiūrinių procedūrų. O jis taip ir liks nieko nepešęs, tyliai išslinks it vagis, nugalėtas perkrautų lentynų spindesio ir skurdo. Dar kartą pasijus išspjautas į triukšmingai margas minias, ir vėl pliukštelės už borto be gailesčio blaškomas tviskančiais kaspinais perrištų, šventinių paketų jūroje.
-Jai patinka giedras dangus šiltą vasaros vakarą, o mylimiausia muzika - tyla, - pagaliau išbėrė jis greitakalbe, tarsi bijodamas, kad užmirž, kad nespės pasakyti kažko labai svarbaus, tarsi dabar, šioje vietoje žlugtų paskutinės jo ieškojimų viltys.
-… O miegodama ji šlaunimis suspaudžia man koją ir niekuomet nenešioja aukso papuošalų, nesidažo lūpų, o plaukus pinsi į kasas. Niekas netiki, bet ji tikrai nekenčia gėlių, nes mano, kad jos tinka tik laidotuvėms. Bet užtai, ji beprotiškai mėgsta dainuoti ir skaityti Šekspyro sonetus..- Edaro akys nušvito prasiveržus susikaupusių žodžių lavinai. - Rytoj sukanka trys metai, kai ji tapo mano žmona. Man nereikia nieko kvailo ir nuvalkioto, nieko ką vyrai perka savo meilužėms. Aš ieškau kažko sielai, - jis dar kartą nedrąsiai šyptelėjo pardavėjai, bent šitaip jos akyse mėgindamas užsidirbti nedidelį saldo. Tačiau kaip tik tuomet pasijuto keistai, bemaž apgailėtinai ir tyliai pridūrė: - Suprantate, artimai sielai..
Staiga pokštelėjo kramtomosios gumos burbulas ir subliuškęs prilipo ryškiai dažytų lūpų kampučiuose. Tariamos nuostabos kaukė pardavėjos veide jau seniai pradingo, liko tik ankstesnis nuobodulys ir neslepiama panieka. Ji išspaudė butaforinę šypsena ir spragtelėjo pirštais ties kasos aparato skaičiais rodančiais valandas ir minutes: 08: 23.
- Kas rytą atsiduriu čia lygiai septynios trisdešimt, jeigu jums idomu. Po to dvylika valandų strypčioju ir staipausi aplink visokio plauko “personažus”, ir šitaip šešias dienas per savaitę,- ji įžūliai nusivaipė pabrėždama ir aiškiai dėliodama žodžius, tarsi nebūtų tikra ar tas išsičiustijęs pusprotis viską pagauna. –  Ir kiekvieną kartą pro duris įskrieja štai toks šaunus karalaitis mėgindamas išsiųsti mane nežinia kur, pargabenti jo malonybei nežina ką.
-Aš tik norėjau..
-Nieko jūs nenorėjote!- nukirto pardavėja jau be jokių apsimestinių grimasų. – Prekybos centras “Už jūrų marių”, man regis, yra kitoje gatvės pusėje. Nors, jumis dėta, ieškočiau kitame kvartale. Tiesą sakant, kitos karalystės kitame kvartale. Suprantate?
Edgaras nudelbė akis ir nežymiai palingavo, tarsi supratingai, tarsi atsiprašydamas.
- Jūs labai pikta, - tepratarė ir pasuko link išėjimo.
- Tik todėl, - pavymui išgirdo pagiežingą moters balsą, - kad kažkieno paltas kainuoja daugiau, nei kada nors uždirbsiu per pusmetį. O dar man nepatinka snobai mojuojantys storomis piniginėmis ir vapantys kažką apie sielą.
- Atsiprašau, kad pavogiau jūsų brangų laiką.
- Skundų knygą prie durų. Ir neprileisk man šalčio, pupuliuk.
- Geros dienos..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-15 23:37
latenightzpizza
Dabar siaubo pojūtis persipildė aštria pavojaus nuojauta. Tarsi jis būtų medžiojamas. Edgaras įtarė, jog jokiu būdu negalima artintis prie to padaro, kaip ir negalima jo prisileisti artyn. Tai reikštų tik pražūtį.
Vat įsivaizduokim: detalizuoji šitą vietą - šaltas prakaitas išmuša Edgą, širdutė kalatojasi kaip po daugiadienių, staiga rankos ir kojos pradeda judėti link monstro prieš herojaus valią...
Ir laukite tęsinio

Vat tokia dalies pabaiga tikrai užkabintų :]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-15 23:33
latenightzpizza
Aš tai visai tikiu, kad taip gali kalbėtis mižniojantis iš meilės herojus ir nusususi Marina. Ramybės neduoda kitas dalykas.
Kai rašai kūrinį dalimis ir nori, kad skaitytojas po pirmos dalies atsiverstų antrą, po šios trečią ir t.t., skyriaus gale turi būti išlaikyta kažkokia intriga - aukščiausias įtampos taškas ar dar kažkas, kas verstų skaitytoją laukti ir tikėtis tęsinio. O čia, kaip absoliučioje daugumoje rašyk.lt serialų, skaitytojas nuteškiamas kažkur bėgant, kažko nepasidalinant ar dar kokį durnių voliojant. Žodžiu, tokiu momentu, kai nieko nevyksta. Tai kur tas kabliukas, kuris mane užkabintų ir agituotų laukti tęsinio? Patingėjai šiek tiek prirašyti iki didesnį emocinį krūvį turinčio epizodo ir mestelėjai ne iki galo iškeptą mėsgalį, a?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-15 09:28
Flax
Po pirmo dialogo tarp pardavėjos ir herojaus norėjau mesti skaityti. Negali, negali dialogai tarp nepažįstamų žmonių būti tokie egzaltuoti. Na, nebent jie patiria ypatingai didelį stresą. Dovanos pirkimas žmonai gali sukelti tokią desperatišką būseną, kad imi ir išverti pardavėjai savo sielos užkaborius?

Bet toliau viskas gerai, vaizidinga ir įdomu. Tik lupikaujant apsauga neįtikina. Ir nesupratau, ar čia jau pabaiga?

Taigi, pliusai - vaizdinga ir turtinga kalba. Minusai - dialogai. Manau, kad bandai ištrinti ribą tarp veikėjų jausmų ir jų kalbėsenos. Tarytum jos visiškai  nebūtų. Noras gal ir įdomus, tačiau gaunasi, mano manymu, visiškas fiasko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-15 00:22
Andrew Thomas
na visai neblogai.kazkas vyksta.kazkas paslaptingo ir nepaaiskinamo.aisko dar nezinia kur visa tai nuves.kodel visa tai vyksta ir kam.bet kurinukas skaitosi.beja didelisminusas tau uz neriaalius dialogus.tikrai nemanau kad kozkokia pardaveja ir apsauginis leistu sau kalbeti taip kaip tavo veikejai snekejo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-14 20:24
Damastas
panasiai tiek, kiek ir tu ;)
tik pas man raidziu daugiau buvo :D
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-14 20:20
Meškiukas
Ir ką savo komentaru pasakei?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-14 19:29
Damastas
pirmas komentas !

pagaliau spejau, aplenkiau visus  :)))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą