Artur WilkatAtverti "Užduotis - Išgyventi. Pirma - septinta dalis"
Aštunta dalis
Mokykla
Sunku iš kačiukų išauginti jaunus liūtus,
Pripratinti nebijoti kanopų, nagų ir dantų.
Negaili smūgių letenom sunkiom mama - liūtė,
Kad, nors mažas jis bei silpnas, - vaikas nirštų
(Umen XI a.)
Lietuva, gimtosios apylinkės. 1701 metų Birželis
Diteris
Lietus pila nesustodamas, o mūsų dvidešimtukas eilinį kartą mindžioja takus užpildytame moliu baseine nuo krašto iki krašto. Ant pečių dar tampome naščius su pilnais kibirais vandens. Ir viskas skirta tam, kad kojos kuo giliau įklimptų šlapioje lipnioje pliurzėje.
Pats kaltas. Kai Tadas sužinojo, kad Jurbarko apylinkėje guli milžiniškos molio atsargos, iškart užsidegė noru pastatyti plytų fabrikėlį. Teko jam priminti, kad paprastas molis turi daug organinių priemaišų ir, jį iškasus, reikia palaikyti gryname ore metus - du, kad jos pačios išdegtų. Yra dar kitas būdas, apie kurį man papasakojo puodžiai Husitų žaidynėse. Reikia permaišyti masę daug kartų ir dažniausiai tą daro pririšti ir einantys ratu arkliai. Pikta Tado šypsena greitai atšaldė mane.
- Arkliai, tu sakai.
Jis pažiūrėjo į netoliese besitreniruojančius vaikus.
- Tai tu kalbi apie arklius.
Dabar jau pradedu suprasti jo užduotį. Kiek nekalbėk mokiniams apie koncentracijos reikšmę atliekant Tai – Či judesius ar mokinantis fechtuoti, dauguma vistiek svajos padangėse. Dabar gi jiems reikia sutelkti visą savo jėgą, ištvermę ir vėl susikaupti, stengiantis ištraukti iš molio kairę koją, kai gilyn smunka dešinė.
Mus prižiūri senis puodžius. Ir tik tas senas burbeklis, įsitikinęs, kad jau pavargom, gali pakeisti vieną skyrių sekančiu. Ir man kitą sykį rodosi, kad jis užmiega į mus bežiūrėdamas. Nors esu labai patenkintas fizinėmis šio amžiaus žmonių savybėmis. Kai mus privertė prabėgti dešimtį kilometrų su pilna apkrova, iki finišo netempė tik keli.
Vokietijos armijoje tokių būtų buvę apie du trečdalius, nes mintis, kad tave visada paveš kariniame sunkvežimyje, atpalaiduoja. Skyrėsi ir mano atsiminimai apie XXI amžiaus NATO ir Tado seną sovietų armiją. Bajoraitis išvis, kai apkalbinėjome taktiką ir strategiją, šaipėsi iš savo žinių, šnibždėdamas apie baisiai slaptą rusų dalinį, kur visus mokino kovoti tik be ginklo, vardu strojbatas. Kaip vėliau sužinojau, desantininkų padalinys, kuriame tarnavo Tadas, du metus tiesė kelią per pelkes ir jam dar pasisekė, kad nors kelis kartus iššoko su parašiutu.
Ilgai negalėjau patikėti jo istorija, nes per tuos dvylika mėnesių man įkalė, kad kariai turi visada būti pasiruošę kovai. O čia dar Alesius, pats išvengęs šios prievolės, papasakojo, kad jo tėvas bei dėdės, nors ir tarnavo kitokiuose rusų kariniuose junginiuose, bet dažniausiai užsiėmė maždaug tuo pačiu. Litvino gimdytojas išvis du metus tik dūdą pūtė ir lėkštes valgykloje plovė.
Po šio pokalbio, visas pareigas susijusias su naujokų apmokymu bei vietinės karinės taktikos tobulinimu užkrovė ant mano pečių, nors Tadas su savo žiniomis irgi laikas nuo laiko prisidėdavo. Reindžerių grupę mes sukūrėme palyginti greitai, bet supratome, kad prieš reguliarius didelius to meto dalinius esame bejėgiai. Visai kita taktika, visai kita ginkluotė. Ir tai buvo baisu. Muškietų ir fuaziejų kas antras šūvis baigdavosi tuščiu parako sudeginimu, po kurio būtinai pakildavo dūmų kamuolys, trukdantis matyti priešą ir graužiantis akis. Kulka, jei ir išlėkdavo iš šautuvo vamzdžio, skrido kur jai patinka, bet tik ne į taikinį. Už dviejų šimtų metrų jinai paprasčiausiai įstrigdavo storose priešininkų milinėse.
Visų armijų taktika buvo panaši. Iššauti vienu kartu visam pulkui į priešininko pusę ir melstis, kad ten iš ten atlėkusios kulkos sužeistų kuo mažiau žmonių savo gretose. Kartais po to kariaujančios pusės dar po kelis sykius ramiai užsitaisydavo savo muškietas ir iššaudavo. Laimėtoju būdavo pripažinamas tas, kurio kariams pasisekdavo labiau.
Švedai naudojo visai kitą taktiką. Jų jaunasis karalius įsakė jiems šaudyti tik pamačius savo priešininkų akių vyzdžius, o po to pulti naudojant šaltus ginklus. Bet jo kariuomenė tai buvo vientisa fanatikų gauja, kur pirmose gretose eidavo pastoriai, o mirtis buvo laikoma tiesiausiu keliu į rojų.
Kažką panašaus, bet dar geresnio, reikėjo sukurti ir man, bei jau žinojau kaip. Kai Andrejus Smirnovas – Beloozerskis pavaizdavo galingąjį švedų rikiuotės puolimą fuaziejų durtuvais bei ietimis, visa mūsų trijulė susižvalgė iš nuostabos.
Husitų žaidimuose ne kartą mačiau, kaip kovotojai špagomis, rapyromis, kardais ar flambergu lyg vaikus lengvai doroja kendoistus. Tai štai, - švedų menas naudotis durtuvais prilygo tiems vargšams japonų pasekėjams. Iškelti muškietą su įkištu į vamzdį gelžgaliu dviem rankom virš galvom ir smeigti į priešo pusę, lyg norėtų ledo sluoksnį virš upės suskaldyti. Gynybos jokios, kontratakai vietos net nenumatyta, vienu žodžiu – gailus vaizdas. Svarbiausia išžudyti bei priversti bėgti pilnai demoralizuotą priešą.
Bet būtent tuo švedai ir buvo įžymūs. Jų fanatiški pulkai jau beveik šimtas metų terorizavo visą Europą savo pasiryžimu numirti, bet neatsitraukti. Nuo Trisdešimties metų karo šiauriečiai laikas nuo laiko išmesdavo į kitą Baltijos jūros pusę ordas grobikų. Praha, Frankfurtas prie Oderio, kiti vidurio Europos miestai bei valstybės buvo nusiaubti ir apiplėšti tų barbarų. Ir aš jau supratau, ką reiškė mano istorijos dėstytojo žodžiai apie „Švedų marą“ XVII amžiuje.
Su Tadu jau gailėjomės, kad priėmėm jų pusę iš karto, bet tada neturėjome kitos išeities. Juk Lenkijos bei Lietuvos karaliaus kariuomenė nusprendė apiplėšti mus pirmiau.
Kito kelio nebeliko. Tik laviruoti tarp pasaulio stipriųjų ir melstis, kad mūsų niekas nepastebėtų, kol nesustiprėsim. Jau žinome, kad švedų, prūsų bei danų kariuomenės pereina prie užmauto ant muškietos durtuvo, kad būtų galima šaudyti ir smeigti vienu kartu. Pažįstami pirkliai padėjo gauti švediškus bei prūsiškus pavyzdžius ir matau, kaip juos dar patobulinti. Tik negaliu niekam to rodyti, nes tuoj pat idėja bus pavogta ir išplatinta. Todėl stengiamės pilnai išnaudoti tą, ką jau turim, apmokydami naujokus ne tik durti, bet ir gintis bei kontratakuoti durtuvais vienu metu. Perginkluoti visus patobulintomis muškietomis galėsiu tik turėdamas mažiausiai penkis tūkstančius patyrusių kareivių.
Pagaliau senas puodžius davė ženklą sustoti. Kai tik išlipom iš duobės, palinkėjom Alesiaus grupelei linksmo pasivaikščiojimo ir, atidavę jiems naščius, nubėgom prie Nemuno. Ten, linksmai gagendami, nusiprausėm ir padėjom nusiplauti purvą vienas kitam. Po to vyrai palengva atliko visus keturiasdešimt aštuonis Tai - Či judesius, pagriebė ryšulėlius su apranga ir nubėgo į stovyklavietę.
Tik ten, apdžiūvę, leidome sau apsirengti. Su malonumu įkišau koją į naujus batus, užsisegiau diržą ir pažiūrėjau su kokiu pavydu kai kurie žiūri į kaukolę jo sagtyje. Ji, dėl kurios daugelis nori patekti į rinktinį šimtuką, kad ir iškęsdami sunkiausius išbandymus, tai tik kabliukas žuvims.
Ta mintis savaime iššoko, kai praeitą rudenį Tadas besišaipydamas padovanojo man juodą skarelę su išsiuvinėtu Linksmuoju Rodžeriu. Aš iš karto pakeičiau ja senąją ir užsitraukiau ant nosies. Tadas besijuokdamas pratęsė:
- Tik patys geriausi kariai gaus teisę nešioti tokias skareles.
Ir atsimušė į tylos sieną. Jis net išbalo, pamatęs, kad niekas nepalaiko jo juoko, bet čia įsiterpė Olgerdas Kovačius.
- Ir ką reikia atlikti, kad užsitarnautum tokią skarelę?
Čia, išlaisvinęs iš susirinkusių mergaičių globos, prabilo Alesius:
- O juk gera mintis. Seniai laikas mums įsivesti nuosavus ženklus, pagal kuriuos galėtume atskirti, kokią padėtį užima pašnekovas. Kaip ir apdovanojimų sistemą.
Tadas pagalvojo, nusišypsojo ir įsakė.
- Visi skyrių vadovai paskui mane, kitiems toliau švęsti!
Kada mūsų grupelė susirinko kitame kambaryje, po trumpos pauzės Tadas ištarė:
- Ponai, visi girdėjot ar skaitėt legendas apie apvalų kunigaikščio Vaidievučio stalą. Siūlau ir mums sukurti kažką panašaus į šį ordiną. Branduolį jo sudarys visi čia susirinkę, o po to pasistengsim, kad mūsų būtų visas šimtas karžygių, kaip ir pas legendinius mūsų protėvius. Tik ordinas turi būti slaptas ir apie jį jūs niekam, net eidami išpažinties, negalėsit papasakoti.
Nusistovėjusioje mirtinoje tyloje peržvelgiau susirinkusiųjų veidus. Svajonė tapti panašiems į senovės didvyrius spindėjo juose fanatizmo ugnimi ir aš supratau, kaip Bin Ladenas sugebėjo užverbuoti tiek savanorių į savo gretas. Pasiūlyk jauniems vaikinams sudalyvauti pasaulio pertvarkoje, paskelbk tai šventu reikalu ir jie nuvers kalnus.
Pirmasis atsipeikėjo Kovačius.
- O tos skarelės?
Už tai jo daugelis ir nemėgsta mūsų kompanijoje, jog visada savo klausimais verčia susimastyti. Bet visi jau pradėjo suprasti, kad ten, kur daugelis nesiryžta trukdyti savo priekabėmis, bijodami apsijuokti – Olgerdas sugeba taip suformuluoti klausimą, kad Tado atsakymas tapdavo aiškus net pačiam bukiausiam.
- Tokias skareles gaus kiekvienas mūsų kareivis. Tarp kitko, ja galima nusišluostyti prakaitą nuo veido, ji apsaugo nuo parako dūmų ir ją galima bus panaudoti aprišant žaizdą. Bet atsiminkit. Kiekviename dalinyje ji turi būti skirtingos spalvos bei pasiuvimo. Ir dar. Linksmąjį Rodžerį kareivis skarelėje turi išsiuvinėti pats, arba sumokėti už darbą paskirtai siuvėjai vieną auksiną. Nes tai yra jo bei jo priešų mirties ženklas. Ir nešioti jį taip, kaip dabar nešioja Diteris, galės tik vienu atveju. Eidamas į ataką ir pasiryžęs mirti. O mūsų rate bus kiti, mažiau pastebimi ženklai.
Paskui dar ilgai ginčijomės ir kalbėjomės apie būsimus apdovanojimų ir aprangos dizainą. Ilgai negalėjau suprasti, kodėl mūsų svajonė apie maskuojančius drabužius, taip nepatiko kitiems bendražygiams, kol nesužinojau, kad šiuolaikinė mada tokių spalvų nepripažįsta. Teko panaudoti visą mano bei Tado iškalbos meną, kad jie sutiktų nors žiemos kompanijose apsivilkti lengvus baltus apvalkalus. Nurimo tik pamatę, kaip stipriai šis nepadorus tais laikais poelgis sumažino sužeistų bei žuvusių skaičių antpuoliuose. Tačiau aprengti saviškius maskuojančia vasariška apranga neišėjo. Pritrūko pinigų, nebuvo tokios medžiagos ir dažų kokių norėjome, todėl šią užmačią irgi palikom ateičiai.
Tačiau įvedėm naujo pavyzdžio diržo sagtį, vos pastebimą antpečio ant kairiojo peties papuošimą ir dar kelis smulkius patobulinimus. Ant daugelio iš jų puikuojasi tas pats Linksmojo Rodžerio atvaizdas, pagrindinis, negavusių dar tokios teisės, pavydo objektas. Tik dešimt iš mūsų gali nešioti tokias sagtis ir dar keturių, atliekančių slaptas užduotis, jos laukia. Tai tų žmonių kurie, kaip ir Tarasius rizikuoja savo kailiu svetur. *
Tadas, pats išdidžiai nešiojantis dešimtininko antpetį, įvedė specialius egzaminus norintiems užsitarnauti tokį pagarbos ženklą. Savanorių, pasiryžusių išlaikyti ištvermės, proto bei dvikovos testus, netrūko. Jiems reikėjo tik prabėgti dvidešimt kilometrų su pilna ginkluote, išsilaikyti tris minutes sparinge be ginklo prieš tris priešininkus ir išspręsti kelis galvosūkius, Nieko baisaus, eilinis specialių XXI amžiaus antiteroristinių dalinių testas, kurį išlaikęs žmogus automatiškai tapdavo elitu ne tik pagal kraują, bet ir pagal sugebėjimus.
Tadas Žemeckis pasistengė suteikti garsui apie tokius išbandymus kuo didesnę paslaptingumo skraistę, suprasdamas, kad tik taip atsirinks pačius geriausius. O dar Brigita Birmontaitė per savo drauges ir giminaites paskleidė gandą, kad tik praėję panašų į Olgerdo apmokymą bajoraičiai laikomi tikrais vyrais. Dabar kiekvienas jaunuolis, kad ir nekilmingos giminės, skaito garbe nors pabandyti sudalyvauti apmokymuose.
Visi, kurie neišlaikydavo, bet nuspręsdavo praeiti šį pragarą dar kartą, gaudavo po sagę su auksine kaukole. Kai kurie iš jų pradėdavo girtis, jog sekantį sykį tikrai praeis išbandymus ir iškart papuldavo į juodą sąrašą. Pagyrūnai ar per daug plepantys visada neša pavojų, todėl tokius įsidėmėjom ir nutarėm duoti pačias pavojingiausias užduotis. Nelaikantys liežuvio – dovana šnipams.
Pagaliau į stovyklavietę grįžo ir kitos grupės. Ne visi ten minkė molį, Tadas sugalvojo tokią treniruočių sistemą, kad nebūtų monotoniškumo ir vaikinai visada spėliotų, ką jiems reikės daryti kitą kartą. Bet nepatenkintų nesimatė, nes visi, jau praėję nors kelis apmokymų ciklus, pastebėjo, kad jėga, lankstumu bei kovinėmis savybėmis lenkia naujai atvykusius. Aštuoniolikto amžiaus vaikai išvis nebuvo linkę tinginiauti, o turinčius polinkį šiai nuodėmei sugebėdavom greitai perauklėti.
Kada triukšmas prie lauko virtuvės nutilo, Tadas pasikvietė visus mūsų mažos armijos karininkus bei puskarininkius pokalbiui. Aptarėme pasaulio naujienas ir artimiausius planus, pasidalinome mintimis apie besiplečiantį konfliktą tarp Oginskių bei Radvilų su LDK pakancleriu Stanislovu Sčiuka priešakyje. Mūsų bei Sapiegų žmonės laikas nuo laiko įmesdavo malkų į tą besiplečiantį gaisrą, stengdamiesi nukreipti dėmesį nuo apsistojusių Girdžiuose bei Jurbarko vaivadijoje žmonių. Norėjome, kad visi laikytų vietinius įvykius tik jaunų bei kvailų bajoraičių žaidimais. Bet ir taip susidūrėme su daugelio senolių burbėjimu. Priėjo iki to, kad kai kuriose valstiečių šeimose tėvai uždraudė savo vaikams mokytis bei dalyvauti mūsų žaidimuose. Visa tai Tadas Žemeckis paliko vietinių dešimtininkų žiniai, pasakęs:
- Pažiūrėsiu, kaip jūs sugebėsite susidoroti su savo pavaldiniais nepanaudoję bereikalingo smurto? Primenu, diržą ir rykštes galite naudoti tik pačiu paskutiniu atveju ir tai aprašysite kiekvieną tokį atvejį bei kodėl panaudojot prievartą. Kartais iš tokių maištininkų išeina patys geriausi kariai.
- Ir dar, primenu, kad bajoras ar dešimtininkas, nesugebantis susitvarkyti su savo pavaldiniais, nesugebės vadovauti ir pulkui ar armijai. Jūs mane teisingai supratot?!
Po trumpos pertraukos Tadas kreipėsi į bajorą Grigą.
- Man dėdė Abramas kalbėjo, kad tu nuslėpei nuo jo savo blogą padėtį su šieno paruoša žiemai? Kokios problemos?
- Atleisk, meistre, bet giminaičiai perspėjo, jog netoli mano valdų pasirodė didelis karinis dalinys. Teko dalį žmonių pasiųsti į žvalgybą, gandus patikrinti.
Taip, mūsų gyvenimas ne rožėmis klotas. Žvalgyba ir dar kartą žvalgyba. Juk niekam nesinori, kad į jo kaimą užklystų netikėti svečiai, kokių nors dezertyrų ar marodierių pavidalu. Dabar visoje apskrityje, kiekviename kaime ir karčiamoje žmonės yra perspėti, - pasirodžius svetimiems žmonėms, ypač kareiviams, staigiai perspėti artimiausią bajorą. Buvo įsakyta ir kelius jiems visada nurodyti aplinkinius, kad spėtume pasiruošti.
Tadas kreipėsi į Raimondą Stankevičių.
- Paimsi savo dešimtuką ir padėsi bajorui Grigui! Visiems kitiems siūlau susirinkti pas jį po dešimties dienų! Kartu ir Žolines atšvęsim.
- Jei sugebam dirbti, sugebėsim ir pasilinksminti.
* Ilgai storas antpetis ant kairiojo peties buvo naudojamas ir gynybiniais tikslais, nes galėdavo sulaikyti kardo smūgį iš viršaus. Dešinėje pusėje jis tik trukdė rankos judesiams.
Panelė Kristina
Kažkodėl šiandien blogai jaučiuosi? Ir niekaip negaliu susikoncentruoti?
Jau praėjo du mėnesiai, kai mane su draugėmis brolis pradėjo mokyti tikrų kovinių menų, burbėdamas, kad, tokių kaip aš, seniau po penketą metų neprileisdavo prie mokslų, kol kvailybė iš galvos išgaruos. Piktas jis ir negeras.
Šiandien Tadas vėl aiškina mums, kaip reikia kovoti su vyrais - kaip ir visada, suprantu tik dalį jo minčių.
- Atsiminkit, net pati stipriausia iš jūsų visada lengvai suras vyrą, kuris bus net tris kartus už ją stipresnis. Todėl iškart atsisakykit minties priešintis jam artimame kovoje. Net nebandykit jo pasmaugti, pabandyti sudėtingą metimą ar nugalėti jį ant žemės.
Praeidamas brolis stuktelėjo pirštų galiukais man į kaktą.
- O kas čia dabar?! Matau, kad panelė visiškai nenori suprasti apie ką aš kalbu. Tai gal pagaliau nustos užsiiminėti kvailystėmis ir eis namolio paklodžių siuvinėti? Nes man atrodo, kad kalbu su tuštuma!
- Ne, Mokytojau, - taip paskutiniu metu pradėjo į jį kreiptis visos mano draugės. - Aš viską įsiminiau.
Užtenka jau to, kad paskutinėje treniruotėje Ilona voliojosi ant žemės bandydama paneigti brolio žodžius. Ir kas buvo jos priešininkas? Visa galvą už ją žemesnis Diteris. Draugė, taip įžeista, paskui visą vakarą verkė savo kamaraitėje, bet ką padarysi. Pamoka buvo labai įspūdinga. O kai Tadas pradėjo dažnai juos statyti į porą, kad parodytų, kaip mažesnis priešininkas laisvai gali susidoroti su daug aukštesniu, Ilona net didžiuotis savo pralaimėjimais pradėjo.
Bet kodėl mane tai karštis, tai šaltis krečia? Ir pilvą visą dieną maudžia? Kas su manim darosi?
- Atsiminkit, kad jūs esate silpnesnės už vyrus, bet tai ir yra jūsų pagrindinis ginklas. Stiprybę labai dažnai nugali silpnybė, o kietumą minkštumas. Dauguma jūsų priešininkų – vyrų matys jumyse tik silpną moterį. Ir tebūnie taip! Atsiminkit, jūs žinote apie tai, kad esate silpnos, priešas žino, kad jis - stiprus. Tebūnie tai jūsų pergalės raktas!
Ir kodėl man taip galva svaigsta? Susikaupiau ir pabandžiau toliau klausyti pačio geriausio mokytojo pasaulyje.
- Todėl dar sykį sakau. Niekada neatakuokite priešininko iš priekio. Tik iš šonų ar užpakalio. Ir stenkitės, kad jis niekada negalėtų atlikti viso smūgio.
Tadas pakvietė Alesių ir pradėjo aiškinti:
- Mus skiria trijų žingsnių atstumas, jis mato mane, o aš jį. Vadinasi - mes arti.
Mokytojas atliko porą slidžių žingsnių apsisukdamas ir atsidūrė už Alesiaus nugaros. Pridėjęs plaštakas prie jo nugaros, pratęsė:
- Dabar jis nemato manęs, vadinasi - aš jam esu toli. Atsiminkit, silpnam geriausiai visada atakuoti iš toli, kai priešas nelaukia.
- Dėl to niekada neleiskit savo priešininkui įvaryti jus į kampą ar prispausti prie sienos, kur jūsų silpnumas praranda visus privalumus. Tik plačioje erdvėje jis vėl tampa ginklu. Ten jau galite panaudoti manevrus, išėjimus ir visas po ranka esančias priemones – tarkim, vazas, tabakines ar šią vėduoklę jūsų rankose. Tai gali panaikinti visus stiprybės privalumus.
- Bet svarbiausia. Jei jau ir susiruošėt su juo kovoti, pasistenkit pažinti savo priešą. Kas jis? Kaip juda? Kokius ginklus mėgsta naudoti?
Po šių žodžių mes vėl pradėjom treniruotis. Šiandien turėjome atidirbti išskėstos vėduoklės mostelėjimą. O juk, kai mums pirmą sykį parodė šį ginklą, tik didžiulė pagarba Mokytojui neleido prunkštelėti.
Tadas, kaip kokia aukštuomenės dama, vėdindamas save panelių susikalbėjimo įrankiu, vaikščiojo po salę ir laukė, kol draugai išstatys šiaudines baidykles ar nendrių kuokštus. Galantiškai mums nusilenkė ir pradėjo judėti tarp jų. Vėduoklė jo rankose plazdėjo ir švilpė, o mes vos spėdavome skaičiuoti naujus rėžius šiaudinėse baidyklėse ir nukritusias nendrių galvas. Kai šokis baigėsi, Mokytojas parodė ką iš tikrųjų laikė rankose ir mes jau negalėjom sulaikyti nuostabos veiduose.
Vėduoklės viršuje buvo paauksuotas šilkinis siūlas, kuris, ją išskleidus, įsitempdavo, iškeldamas prikabintas prie banginio ūsų aštresnes už kardą geležines plokšteles.
- Kiekviena iš jūsų gaus po tokią vėduoklę, bet atsiminkit, - jos kaina lygi gero kardo kainai ir vieną kartą pavartota tampa niekam netinkama, - pratęsė Tadas. - Todėl treniruositės pradžioje tik su daug sunkesnėmis vėduoklėmis.
Ką tai reiškia, pajutau ne tik aš. Amžinas pirštų ir delnų skausmas, kai rytais verkdavome iš skausmo, negalėdamos atlenkti pirštų. Tačiau greitai perpratom Tado taškų masažo paslaptis ir iš auklės Mildos sužinojom, kokius antpilus reikia paruošti, kad, įtrynus odą, kančia praeitų. Kai mūsų draugijoje pasirodė dar viena bajoraitė, jai ėjosi jau lengviau.
Kol kas mes mes vėdinamės grubiomis lininėmis paklodėmis, kurių galuose yra įdėti platūs peiliai ir jau sugebame nukirsti vienu judesiu penkias nendrių galvas ar du kartus perrėžti tą pačią piršto storio šaką. Bjaurybė brolis po to verčia mus iš naujo galąsti ašmenis, sakydamas, kad taip moko mus pažinti metalą. Nelabai suprantu, ką jis nori tuo pasakyti, bet noriu išsiaiškinti, ką reiškia jo žodžiai apie kažkokį plieną.
Apmoko pagaliau mus kautis ir kardais. Bet tik tam, kad žinotume pagrindinius fechtuotojų jais judesius ir stovėsenas. Kaip tas niekšas Diteris pasakė:
- Balinė suknia ir diržas su makštimis, tai blogo skonio viršūnė.
Neužtenka jiems jau to, kad mes visos dažniau vaikštom apsirengusios vyriškais drabužiais, negu suknelėmis. Ilona paskutiniu metu išvis beveik neišlenda iš jų. Bet dėl to ir špaga išmoko mosuoti geriausiai iš visų. Kaip sako Diteris, - ji tarp jaunimo būtų pirmame dešimtuke pagal sugebėjimus.
Mums belieka mosuoti vėduokle ir laukti, kol Tadas supažindins su dar kai kuriais moteriškais ginklais, o ne tik su mėtomomis žvaigždutėmis bei plaukų smeigtukais.
Išmokau daug per tą laiką ir, nors Tadas dar burba, supratau, kad tie visi išėjimai, mosavimai rankomis ir kūno posūkiai, kuriuos laikėme senoviškos lietuvių pagonių gimnastikos judesiais, tai yra kovos menas – skirtas nugalėti priešą. Pavyzdžiui, judesiu, kuriuo anksčiau rodžiau krentantį nuo medžio lapą, galima ne tik surišti priešo kardą ar ranką, bet ir užmušti jį.
Bet kodėl man taip bloga? Nejaugi susirgau?
Išeidamas brolis perspėjo:
- Atsiminkit, jeigu judesį „Vėjas išblaško debesį“ jūs pradėsit laikyti menu užmušti kitą, pralaimėsit. Vėjas, išvaikantis debesis, tai tik vėjas, išvaikantis debesis, o ne kardas, perrėžiantis priešo krūtinę.
Ir kaip jį suprasti? Iš pradžių tas kvailys kalba vieną, o paskui kitą. Mokytoju save verčia vadinti, bėgioti didelius atstumus. Ir kodėl jis toks, nieko nesuprantantis?
Kai šimtąjį kartą atlikau judesius „Sugauti vėją“ bei „Pažiūrėti į debesis iš viršaus“, pyktis praėjo ir supratau, kad esu pati laimingiausia bajoraitė pasaulyje. Nes tik aš viena turiu tokį nuostabų brolį. Apimta tokios nuotaikos jau ėjau į merginų persirengimo kambarius, kur turėjom nusiprausti prakaitą, kai kažkas šilto pradėjo tekėti mano šlaunimi. Įkišau ranką į kelnes ir ištraukus pamačiau, kad mane sužeidė.
Mama, tėte, - kodėl? Aš dar noriu gyventi!
Pribėgusios draugės pradėjo man kažką kalbėti bei raminti, tačiau galvoje sukosi tik viena mintis:
- Aš noriu gyventi!
Tėvas Ignacijus
Kunigas suspaudė delnais smilkinius, norėdamas sulaikyti mintis galvoje. Visa jo bėdų trijulė sėdėjo įsistebeilijusi į nubraižytą planą ir tyliai ginčijosi.
- Gal to galim išvengti? Tėvas Valdemaras labai priešiškai nusiteikęs visų naujovių atveju.
- Mums nieko kito nebeliko. Be Katalikų bažnyčios ir Jėzuitų ordino pagalbos visi reformų planai liks tik popieriuje. O palikti savo gimtąsias apylinkes, kai aplinkui siaučia karas ir nežinia kas atsitiks su artimaisiais, visiškai nesinori.
Bajoras Tadas Žemeckis, ištaręs tuos liūdnus žodžius, nejučiomis vėl tapo panašus į tą seną žmogų, kuris laikas nuo laiko šmėsteldavo jo povyzoje.
- Bet sėdami vietoje irgi nieko nepasieksime, - pratęsė Diteris. - Reikia vėl ieškoti pažinčių tarp pasaulio galingųjų. Gal šį sykį pasiseks?
Kunigas prisiminė kuo baigėsi paskutiniai vaikinų bandymai susirasti rimtus globėjus. Sapiega pasinaudojo bajoraičio pagalba, kad pabėgtų nuo priešų į Rytų Prūsiją ir dabar mina švedų karaliaus rūmų slenkstį. Oginskis perdavė, kad nenori matyti nei vieno iš jurbarkiečių savo dvare ir dar pareikalavo atsiųsti jam Anastasiją Pjankovą į žmonos freilinos pareigas. Bėda, kad Alesius užsispyrė ir net nupirko bažnytines pamaldas, kuriose paskelbė abi našlaites savo įseserėmis. Dabar iš Žemaitijos seniūno pusės jau ne pagalbos, bet antpuolio reikėjo laukti.
- Gerai, aš papasakosiu tėvui Valdemarui apie jūsų idėjas, bet kaip išaiškinsit jam tų laisvamaniškų žaidimų naudą Romos bažnyčiai?
- Dvasiškas tėveli, jūs gi matėte, kad dabar, jums pamokslaujant, klausosi ne tik belaisviai saksai, bet ir protestantų pirkliai iš Prūsijos. O jei dar gausime leidimą žydų ir krikščionių vedyboms, jų vaikai galės tapti tikrais mūsų idėjų skelbėjais.
Šita idėja kunigas visiškai netikėjo. Maža ką gali įsikalti sau į galvą kvaili jaunuoliai, bet perauklėti tuos fanatikus net šventoji inkvizicija nesugebėjo. Nors tai, kad keletas saksų paėmė į žmonas vietines žydes, o jų rabinas neprieštaravo, tėvą Ignacijų labai nustebino. Bet juk tai buvo prakeikti liuteronai, o ne katalikai. Dvasiškas tėvelis nusprendė vis dėl to palaukti ir pamatyti, kuo baigsis bajoraičio Žemeckio žaidimai bei bandymai surasti sąjungininkus netikėlių tarpe.
- Kodėl jūs tokį didelį dėmesį skiriat pasaulietiniam, o ne katalikiškam mokymui? Juk taip mūsų Ordinas sugebėtų jums labiau padėti.
- Dvasiškas tėveli, kai šventasis Ignacijus Lojola suprato, kad katalikybė gali nugalėti tik pradėdama bėgti pirma laikmečio, jis irgi nusprendė atsisakyti senų prietarų pančių. Ir būtent todėl Ordinas taikiai užkariavo Europą bei pasiekė visas pasaulio šalis ir dabar yra galingumo viršūnėje. Aš gi matau gresiančią bedugnę ir noriu pastatyti tiltą į kitą jos pusę.
Kunigas, turintis paprastą novicijaus laipsnį susinepatogino. Jis jautė, kad paskutiniu momentu Ordinas pradėjo prarasti jau, rodos, vėl atkariautas pozicijas. Niekaip nepaliko mintis, kad visi pasaulio netikėliai susimokė prieš katalikybę ir trys vaikinai, sėdintys priešais jį, taip pat buvo gero seno Romos mokymo priešai.
- Jie atvyksta pasiklausyti Alesiaus giedojimo, kuris taip pat dažnai prieštarauja bažnyčios kanonams, - pratęsė Tadas.
- O dabar įsivaizduokite, kad ir tas laisvamaniškas teatras pritrauks iš anos pusės daug maldininkų. Kad tos pasaulietiškos knygos, kurias norim atspausdinti, bus dalinamos su katekizmu ir maldaknygėmis ir būtent tų lengvabūdiškų romanų pelnas padengs visas išlaidas.
- Bažnyčia turi pakankamai pinigų, kad apsieitų ir be tų bjaurių skaitalų.
Visi trys jaunuoliai susižvalgė ir kunigas veido oda pajuto, kaip nuo jų pradėjo sklisti grėsmės bangos. Net ir Alesius, ramybės įsikūnijimas, staiga pasirodė įširdusiu pagoniu, nusprendusiu paaukoti savo velniams krikščionį misionierių. Tyla truko kurį laiką, kol vėl prabilo bajoraitis.
- Žinau, dvasiškas tėveli, bet tų pinigų reikia mums. Jei nenorit matyti mūsų krašte tokios plytų bažnyčios, kaip Diterio brėžinyje, tai galit ir nepadėti. Tapsiu evangeliku ir skelbsiu jų tiesas. Tam tinka bet kuris namas ir pigiau išeis.
Kunigas išbalo. Bajoraitis paskutiniu metu vaikščiojo ant kardo ašmenių virš pragaro ugnies, bet vis niekaip nenorėjo suprasti kokias pavojingas kalbas rėžia. Tik didžiulis prisirišimas prie išauginto lyg savo sūnus vaikino bei tai, kad dvasiško tėvelio parapija paskutiniu metu pradėjo klestėti, privertė jį nurimti.
- Niekada, prašau, niekada, nekalbėkite tokių nuodėmingų kalbų. Pats meldžiuosi, kad mūsų kraštas vėl atgimtų ir taptų maldininkų kelionės tikslu. Bet jūs siūlote tokias naujoves, su kuriomis niekaip nesutinka mano vadovybė.
- Dvasiškas tėveli, mes jums dėkingi už supratimą, todėl norime išsiaiškinti visas kliūtis, trukdančias mūsų kelyje, - tyliai pratęsė bajoraitis.
- Pasėjęs grūdą valstietis irgi nežino, kiek derliaus nuims, bet vis tiek pluša nuo ryto iki vakaro. Audra, sausra, skėriai gali paversti visą jo darbą niekais, bet jis vėl keliasi ir stengiasi išgelbėti tai ko nebeliko. Pasižiūrėkite į jį, ir supraskite, kad tikras tarnavimas dievui – tai jo darbas, o ne mirtis iš bado. Tai, ką mes jums bei Ordinui siūlome – nedėkingas darbas, ir tik jums nuspręsti, padėsite mums ar ne.
Tėvas Ignacijus vėl negalėjo surasti žodžių, kad paneigtų geležinę logiką Tado Žemeckio kalboje. Matė, kad jo planai nukreipti kažkur toli, į ateitį, kad jaunuolis nepastebi duobių po savo kojomis, bet nežinojo nežinojo, kaip jį sustabdyti
- Bet kodėl jūs tokias viltis dedat į tą teatrą? Juk tai atitraukia žmones nuo tarnavimo Dievui?
- Teatras, dainos, paveikslai apie šlovingą Tėvynės praeitį turi priminti žmonėms, kalbantiems lietuviška tarme, jų šaknis, suteikti bendrumo jausmą. Atmintis apie šlovingą mūsų tautos praeitį privers jų širdis plakti vienu ritmu. Nejaugi Bažnyčia nežino, kad paprastiems valstiečiams dabar tapo visiškai vienodai, kas yra jų ponas? Ir kokia kalba jis kalba? Lenkas, gudas, švedas ar vokietis? Visiems jie linksi ir visų jie nekenčia.
- Jūs kalbėjote, kad kilmingi žmonės yra tautos garbė ir jos veidas. Mes gi matome, kad aristokratai visiškai atitrūko nuo savo šaknų ir parsidavė svetimai idėjai. Kalba tik lotyniškai ar lenkiškai, į savo pavaldinius žiūri, kaip į daiktus, paruoštus parduoti. Jų nieko neišmokino kazokų sukilimai ir švedų antpuolis, kai vietoje to, kad gintų savo poną, būrai stengėsi pasislėpti pelkėse ir miškuose.
Įsikarščiavęs bajoraitis tęsė toliau, negalėdamas sustoti.
- Mes esame istorijos kryžkelėje, kai vėl sprendžiasi klausimas, išlikti mums kaip tautai, ar pražūti. Per kraštą vaikšto saksai ir lenkai su gudais. Visi stengiasi tik prisiplėšti. Ir jei mano apskaičiavimai pasitvirtins, tuoj sulauksime svečiuosna švedų. O tie nieko nepasigailės.
Kunigas prisiminė, kuo baigėsi paskutinis švedų antpuolis šiuose kraštuose ir išsigando. Jei bajoraitis buvo teisus, tai Girdžiams bei kitiems aplinkiniams kaimams bei miesteliams jau dabar reikėjo ruošti daug naujų karstų bei vietas kapinėse. Ir tai, jei Dievas leis.
- Tadai, tu gi netiki, kad šį kartą švedai taip pasielgs. Vis dėlto esate buvusio hetmano Sapiegos sąjungininkais?
Čia įsiterpė Diteris.
- O dar mes esam Saksonijos Kurfiursto ir Lenkijos karaliaus pavaldiniais. Bet būtent jo žmonės nusprendė mus apiplėšti bei nužudyti. Suprask, dvasiškas tėveli, jei mes nesugebėsim pasipriešinti, ar negalėsim - mus mindys visi, kas tik panorės. O tokių pasiryžusių aplinkui labai daug. Vyksta karas ir seimas nekaip negali nuspręsti, kieno pusėje tiesa. Tie šlėktos išvis nieko negali nuspręsti, taip ir norisi visus juos ant kuolo pasodinti.
Tėvas Ignacijus persižegnojo mintyse. Užtenka jau to, kad Diteris paskutiniu metu tapo visos apylinkės bajorų siaubu. Iš pradžių užsipuolė su savo draugais poną Samulskį, nekreipdamas dėmesio į tai, kad jis yra Radvilų patikėtinis Panemunėje ir prie visų nuteisė jį mirti. Žinoma, kilmingas bajoras irgi blogai pasielgė su paprasta našlaite, bet Tadas su draugais jam net nedavė vilties išsipirkti savo kaltę.
Nemažai apylinkės bajoraičių paskutiniu metu išdavė Tadą, nesupratę jo siekių ar neišlaikę karinės tarnybos reikalavimų. Palikti neprižiūrimus savo valstiečius per pjūtį, kad jie tuoj pat pavogtų dalį derliaus, galėjo ne kiekvienas.
- Jūs taip galutinai prarasite visus savo šalininkus. Net Pantelėjus Kazokas pabėgo pas Radvilas. O jo anūko laiškai, kokią armiją surinko Lenkijos karalius prie Rygos. Įsivaizduojat, jam Maskvos caras pasiuntė į pagalbą net devyniolika tūkstančių savo pėstininkų. Ir kai Saksas tik nuspręs atkreipti dėmesį į maištininkus savo karalystėje, nieko iš jūsų pasiekimų nebeliks.
- Dvasiškas tėveli, būtent dėl to mes ramiai ir žiūrime į visus, paliekančius mus. Kol priešai mato mūsų silpnumą, jie nesidomi mumis, leisdami tai spręsti savo tarnų tarnams. O su jais mes kol kas lengvai susidorojame.
Kunigas Ignacijus vėl neturėjo ką atsakyti bajoraičiui. Krašto paskutiniu metu tikrai nekankino nei svetimos kariuomenės daliniai, nei mokesčių rinkėjai. Ir tai vertė jį dar labiau baimintis. Tokia laimė tikrai negali ilgai tęstis.
- Ir jūs tikite, kad tie žaidimai su teatrais ar ta Lietuvos liaudies pasakų knygelė su keistomis graviūromis padės mūsų tikslui daugiau negu didžiulė kariuomenė.
Čia Alesius galų gale vėl baigė valyti savo dūdelę ir užgrojo tylią melodiją. Pyktis iškart paliko pokalbių stalą ir Tadas tyliai pratęsę:
- Štai dėl to mums ir reikalinga Bažnyčios pagalba. Bėda tame, kad dauguma dabartinių kunigų, atsiųstų į kaimus iš Vilniaus, moka tik lenkų bei lotynų kalbas. Laikas yra išauginti ir savo kunigų kartą, kuri galėtų susikalbėti ne tik su bajorais, bet ir su bet kuriuo kumečiu jiems suprantama kalba
- O visa tai, - Tadas parodė į kelis rankraščius ant stalo. - Tai tik pirmas žingsnis kelyje į tai, kad po penkiasdešimt metų žemaitis su jotvingiu, ar aukštaitis su prūsu suprastų vienas kitą iš karto.
- Bet ar ne geriau, kad tai būtų lotynų ar lenkų kalba, juk ja jau tiek knygų išleista. Ir turim tiek mokytojų.
- Dvasiškas tėveli, tai jums sakiau jau tuzinus kartų, bet vėl pakartosiu.
- Ir lotynų, ir lenkų, ir gudų, ir vokiečių kalbos mums yra svetimos savo tarimu bei gramatika. Ir jei norite, kad Lietuvos kaimuose žmonės laikytųsi katalikų Bažnyčios įstatymų bei tiesų, pradėkite kalbėti su jais gimtąja jų kalba.
- Bet juk tai yra to antikristo Liuterio mokymo dalis. Išversti Bibliją kaimiečių ir miestiečių kalbomis. O kur, sudaranti mūsų mokymo esmę, Šventosios Dvasios paslaptis?
- Dvasiškas Tėveli, nejaugi jau užmiršote, ką jinai pasirinko savo įrankiu. Tikėkit mumis ir prisiminkit, kuo baigėsi Romos bandymas sulenkinti unitus rusus Ukrainoje. Mažai jums buvo kraujo. Ko tikėjosi Bažnyčia, mokydama gyventi valstiečius - arendatorius nesuprantama jiems kalba. Nejaugi ji nesuprato, kad žaidžia su ugnimi.
- Bet ten gi buvo plėšikai kazokai, kuriems nieko nėra šventa, - pabandė pasiteisinti kunigas.
- O be to magnatai ir seimas atidavęs teisę rinkti mokesčius žydams. Bažnyčia kaip tik buvo prieš kokią praktiką.
- Taip, bet kai reikėjo apginti paprastus miestiečius ar magnatų turtą nuo sukilusių ubagų, staiga pasirodė, kad nėra juos remiančių ir prievartos banga nušlavė katalikiškos civilizacijos statinius rusų žemėse. Kas įvyks, kai vargšai valstiečiai nuspręs, kad jiems geriau gyventi po švedais ar po maskvėnais ir net nesiruoš ginti nei mūsų – bajorų, nei Bažnyčios? Apie tai pagalvojote, dvasiškas tėveli?
Tėvą Ignacijų pradėjo krėsti šaltis. Vaizdai, kaip per jo kraštą eina plėšikaujantys kariuomenės daliniai ir taip kankino jį naktimis, o čia dar grasinimas, kad nuskurdę žmonės nusisuks nuo Romos tikėjimo ir išduos.
- Bet prastai ginkluoti valstiečiai nesugebės pasipriešinti apmokytiems samdiniams! Tai savižudybė! Tai pražudys visus krikščionis mūsų krašte ir jų sielas, - baigė pašnibždom.
- Jei Bažnyčia man nepadės, tai įvyks bet kuriuo atveju. Greitai Švedai sutriuškins Saksų samdinius ir prie jų prisijungusius mūsų bajorus bei pasirodys čia. Kaip visada pradės plėšikauti bei žudyti ir, kai juos galų gale sąjungininkai nugalės, mūsų krašte staugs vilkai iš bado. Iš bado, nes žmonių čia jau nebeliks.
- Jaunuoli, - supyko Tėvas Ignacijus. - Kodėl jūs taip įsitikinę, kad švedai laimės? Juk prie Rygos prieš juos kariaus tokia žmonių masė?
- Laimi ne kiekybė, o kokybė, - netikėtai įsiterpė Diteris.
- Dvasiškas Tėveli, jūs prastai skaitėte Tarasiaus laiškus, ten gi aiškiai buvo parašyta, kokiame dvasiniame stovyje yra ta samdinių minia. Užteks pirmo švedų smūgio ir jie pabėgs iš mūšio lauko, kaip išsilaksto vaikai nuo girto tėvo.
Kunigas pasižiūrėjo į besišypsančius vaikinų veidus ir negalėjo paslėpti nuostabos.
- Palaukit, vadinasi, jūsų nesantaika su Pantelėjomi Kazoku bei jo anūku tai tik akių dūmimas? Ko dar jūs nepapasakojot per savo išpažintis? Na ir šelmiai, - nusijuokė, palengva jusdamas, kaip nuo jo pečių nukrenta didžiulė našta.
Alesius užgrojo linksmą lengvą melodiją ir, tik jai nutilus, Tadas pratęsė:
- Dvasiškas tėveli, didelės žinios atneša dideles nelaimes. Mes tikrai negalim pasakoti visko, ką žinome ir prašome jus elgtis panašiai. Tegul Tėvas Valdemaras irgi tiki, kad mes atradome paslėptus Andriaus Rudaminos raštus. Taip jam ir mums bus lengviau. Visos kitos mūsų žinios yra tokios pavojingos, kad gali sugriūti ne tik Roma, bet ir visas pasaulis išeiti iš proto. Neklausinėkite mūsų apie tai ir galėsite ramiau miegoti, - pabaigė liūdnai.
Šį sykį Tėvas Ignacijus patikėjo juo galutinai. Suprato, kad irgi tebėra įrankis vaikinų rankose, o bandymas jiems pasipriešinti nieko gero neatneš, - gal tik dar daugiau skausmo bei kančių.
Atsigėrė giros, išvirtos pagal naują Tado receptą, pajuto, kaip ji atgaivina ir paklausė:
- Būtent todėl jūs nenorit patys vykti į Vilnių! Žinote kažką, kas jus sulaiko. Kas ten įvyks?
- Klystate, - staiga prabilo iki tol tylėjęs Alesius. - Būtent dėl to, kad mes nežinome, kas vyksta Vilniaus akademijoje, negalime ten pasirodyti su savo idėjomis. Norime pirmiausia išsiaiškinti, kokie papročiai yra studentų tarpe, ko jie mokosi, kokiomis idėjomis gyvena. Galime dabar nuvykti ir pradėti ten mokytis, bet taip mes prarasim kelis metus. O stebint tai, kas vyksta aplinkui, geriau sėdėti namuose ir niekur nosies nekišti. Tokios audros apie mus siaučia. Nupūs lyg sausą lapą, net nepajusi.
Trijulė vėl susižvalgė tarpusavyje, spręsdama tyloje savo planus ir kunigui nieko kitko nebeliko:
- Sutinku. Ką galiu perduoti Tėvui Valdemarui?
- Papasakokit, kad aš su draugais suradau slaptuosius Andriaus Rudamintos laiškus ir jau per vėlu. Mes pradėjom priiminėti keistus, sveikam protui nesuprantamus sprendimus, bet esam pasiryžę gulti kryžiumi už Bažnyčios pergalę. Svarbu, kad mūsų idėjos galėtų plisti netrukdomos. Jei pasiseks, visas kraštas nuo Karaliaučiaus iki Rygos vėl grįš į jos glėbį.
Kunigas permąstė dar sykį visas trijulės svajones, besikeikdamas mintyse, kad vis tiek daugelio iš jų niekaip nesuprato ir sutiko. Juk, jei dabar nesurizikuos ir atsisakys, būsima katastrofa išties palies jo parapiją. Tai geriau tegul jis vienas atsakys prieš Išganytoją, nei stebės iš tolumos vietinės reikšmės Armagedoną.
Paskui jis dar ilgai pasakojo vaikinams apie praleistus metus Vilniaus Akademijoje, kodėl turėjo ją palikti, apie tą kvailą skandalą su Tado tėvais. Nuslėpė kai ką, nenorėdamas sužeisti bajoraičio ir nusprendęs, kad dar tam ne laikas. Jis dar susitarė, kad Kražių vienuolyno motinėlė, jei viskas gerai klostysis, tikrai atsiųs pora savo klarisių, kad pasimokytų pas Tado auklę naujausių vaistažolių receptų bei naujojo rašto.
Iš karto perspėjo bajoraitį, kad ta sena karvė pasižymi savo bjauru charakteriu ir novicės verkia ten kruvinomis ašaromis. Bet ordino vyriausybė palaikė motinėlę ir tą patį jai jautė bei Žemaitijos vyskupas, todėl sąjungininkės iš tos pusės tegul nesitiki.
Čia vėl į pokalbį įsiterpė, staiga tapęs labai dievobaimingumu, Diteris.
- Dvasiškas tėveli, o mes su Alesiumi, -susižvalgė abudu, - norim, kad kandidatės į novices praeitų ir naujausių giesmių apmokymą. Ar bent seserys Kristuje. Įsivaizduokit, kiek maldininkių būtų į tą vienuolyną.
Tėvas Ignacijus dar tik gromuliavo atsakymą į tokį įžeidžiantį prašymą, kai įsikišo pats bajoraitis.
- Net ir nesvajokit! Alesiau, tu ir taip vaikštai ant bedugnės krašto. Ką reiškia vien tavo afera su bajoro Rasmulio žmona. Jis jau žemę nosimi aria, ieškodamas būdo tau atkeršyti.
- Tegul senas krienas būna laimingas, kad išvis vaikų sulauks, - užstojo draugą Diteris.
- Galės dabar ilgai girtis aristokratiško veido palikuonimis. Ir nustokit į mane taip žvairuoti, tegul tas Rasmulis dar džiaugiasi palikęs įpėdinį, o tai jo giminaičiai jau seniai nagus į jo turtą galanda.
- Vaikai, tikri vaikai, - nusprendė kunigas matydamas, kaip berniokai pradėjo erzinti vienas kitą gąsdinimais papasakoti naujoms meilužėms apie vienas kito praeities nuodėmes.
Kartu jis irgi pasijuto jaunuoliu, nusimetusiu trisdešimties metų naštą nuo savo pečių, bet laiku susilaikė. Vis dėl to jo nuodėmės, tai buvo jo nuodėmės, o už Mildą Ignacijus buvo pasiruošęs iškęsti visas pragaro kančias.
Čia linksmus pasišaipymus pertraukė birbynės melodija lauke. Tadas davė ženklą ir kambaryje beliko tik jis su tėvu Ignacijum. Diteris su Alesium pasiėmė visus užtaisytus pistoletus bei arbaletus ir išėjo į kitus kambarius, kad per durų plyšį galėtų stebėti naujai atėjusio veiksmus. Kaip dvasiškas tėvelis jau žinojo, abu berniokai ir buvo ta paskutinė linija, turinti apginti bajoraitį nuo priešų.
Jis pats irgi užsitaisė arbaletą virš savo dilbio. Už stalo beliko tik vienas beginklis žmogus, ramiai barbenantis pirštais į stalo paviršių.
Įėjęs Raimundas Stankevičius linktelėjo Tadui ir ištiesė užantspauduotą pergamentą su laišku. Bajoraitis įkaitino krosnies ugnyje ylą ir palengva, su jos pagalba, ištraukė virvelę iš vaško antspaudo. Išvyniojęs popierių, perskaitė, susimąstė ir paklausė:
- Tai jau trečias laiškas jam?
- Taip, meistre.
Tadas paėmė iš savo dėžutės ilgą vielą, prikabino prie jos galo virvelės siūlus ir pamažu pratraukė per antspaudo skylę atgal. Įsitikinęs, kad vaškas vėl prisidegino, atidavė susuktą pergamentą dešimtininkui ir paprašė, kad atsibudęs pasiuntinys nuneštų jį paskirtam asmeniui, o ne prisigertų pakeliui.
Kai Raimundas Stankevičius išėjo, bajoraitis mestelėjo keistą frazę kalba, panašia į maskvėnų:
- K nam edet revizor*
* Pas mus važiuoja revizorius. (Rus).
Atverti "U - I. Maži malonumai su nepatenkintais draugais" pradžia
