Nesibaigiančios klaidingos diskusijos apie elementarų įnagininko linksnio vartojimą:
Daiktavardis šuo turi gretiminę formą šuva ir gali būti linksniuojamas kaip dantis (šuns, šunies, šuniui, šunį, šunimi, šuniu, šunyje).
Žr. „Dabartinės lietuvių kalbos gramatiką“, Vilnius, 1997, p. 77, 80.
ir žiūri kiáurai juodų akinių (šitokių išsireiškimų aš irgi nepriimu, neteisingi)
--------------------------------------------------
Norite mandriai išrašyti save ir velniava gaunasi. Nenuoširdu ir dirbtina čia man. Neužsigauk. Kad esi draugas - nebūtina laižyti paslėpsnius. Sėkmės.
pasiuntimas perpilti kopų suskamba taip žaviai, kai Tysliavos - kas neturi šimto lito, tegul eina, ten kur eina - - - mano silpnybė gražūs pašto ženklai
"purvinais, šuniu, žmona,
negrįžtamai pametusia save
žinia,
pasiųsčiau kaimyną, žmoną, šunį jo toli" - panašu į kalambūrą ir pleonazmą, kuris neturi didelės meninės vertės; pabaigoje sutrinka ritmas ir išryškina "žinnelių" motyvą, tačiau jis, toks įspūdis, menkai siejasi su pradžios ir pabaigos motyvais. Manyčiau, kad tai "pusgaminis" kritikai.