12 11

2010 12 11

„ Kai kas skundžiasi, kad jiems nepatinka iš paties moteriškumo žiedo sklindantis aromatas, tačiau kūnas negali kvepėti kaip gėlės: tai gyvenimo kvapas, gyvenimo, kuris plūsta prakaitu ir šaukiasi kūrybos“ Douglas Carlton Abrams „ Prarastas DON ŽUANO dienoraštis“

Žmogaus rankos
Siekiančios
Pasaulio
Ir geidžiančios kiekvieno
Netoleruotinai numesto
Trupinio
Neturi konkretaus
Atstumo, kaip
Kelias kuriuo
Einant pažymima
Kiekvieno moteris.
Šlapi bučiniai palikti
Tai ant kaklo,
Tai ant spenelių jai
Nuolat primena, jog yra
Pagrindinis
Tave jaudinantis objektas.
Kiekviena pabaiga
Ant jos ir joje atsineša klausymą ir
Atsakomybę. Mat susirinkę
Paukščiai
Lesyklėlėje vidury žiemos
Aptarinėja
Ko verta būtis tų – kurie sukurti,
Kaip vienas kito
Tobula atitiktis.
Vaikino širdžiai
Nepakanka vien žinoti,
Jog jo mergina, kažkur
Dalinasi savimi
Su kitais.
Šnekasi,
Apsikabina,
Bučiuojasi
Juodviems skirtais
Bučiniais.
Viskas, tik prasideda,
Kai pirmą kartą palieti,
Pakuteni, nusišypsai...
Žmogaus rankos turi galią kurti,
Kai yra pačioje pirmame
Palaimos pakopoje.
                            Miegu susirangęs už jos, klubais liečiantis prie josios, ranką pakišęs po kaklo linkiu ir tyliai alsuodamas jai į plaukus. Tai pats saldžiausias miegas... tai pati gyvenimo esmė.