Rašyk
Eilės (77864)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10860)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1204)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Visada žinojau į ką noriu būti panašus, jei noriu būti panašus į ką nors iš viso. Tie tapetai man visada buvo tarsi kokybės ženklas, ir vyrukas, patraukliausias vyrukas, jei tik vyrukai iš vis gali tokie būti, kuo aš labai abejoju, stovi apsižiojęs maiką. Taip, jie mane padarė, jie mane padarė, bet tai jau ne mano problema.
Tą rytą, kraudamasis daiktus, nė nebūčiau pagalvojęs kaip viskas pasisuks, ir tai jau mano problema. Indėnas visad man sakė: galvok apie pasekmes. Dabar galima tik apgailestauti, kad jo nėra šalia.
Indėną, arba kitaip Gvidą, bet taip jį vadindavo itin retai, pažįstu visą savo sąmoningą gyvenimą: kieme mes kasėm duobes ir karstėmės po medžius, mokykloje šveitėm sienas, o vidurinėje spjovėm ant visko ir gėrėm alų Milės tėvuko garaže.
Pirmas dalykas, susijęs su Indėnu, tai mano ranka ant jo peties. Viskas, ką prisimenu apie tą akimirką, kuri taip stipriai įsirėžė atmintin, tai ‚She’s so high‘, jo žalias nutrintas megztinis ir trisdešimt dvi minutės po septynių AM. Prisiminimas iškyla be proto ryškiai, beveik jaučiu vėją, tik kad jokio vėjo nebuvo. Tikriausiai tai mano liguistos vaizduotės išdaigos ir tai dar viena mano problema. Prisimenu galybę dalykų, prisimenu taip aiškiai, tartum jie būtų dabartis, tačiau išties jų niekada nė nebuvo. Kartais tokie prisiminimai patogūs, ypač kai reikia greitai prisiminti ką nors gero. Kitais atvejais jie užpisa.
Aš susikroviau daiktus, sumečiau viską į tėvuko melsvai pilką pikapą ir paskutinį kartą nužvelgiau namų sienas. Nesvarbu ką žmonės kalba, kas gerai ir kas ne, aš prisirišu prie daiktų ir man to visai ne gėda. Prie daiktų prisirišu net labiau nei prie žmonių; daiktai suteikia stabilumo. Nuosavybės jausmas suteikia man pasitenkinimą, beveik kaip šlapinimasis vėjyje. Tai reikia vertinti, ne tiek jau daug malonumų mes čia turime.
Ant priekinės keleivio sėdinės radau parkingo bilietą. Važiuodamas iš kiemo atbuliniu išmečiau jį pro pravirą langą ir pasijutau žmogumi. Galbūt mano supratimas šiek tiek iškreiptas, tačiau tai ne mano problema; man tai netrukdo.
Rytais būna kamščių, anksti ryte jų irgi pasitaiko. Tačiau labai anksti ryte miestas kaip išmiręs. Labas rytas, mano mieste, - sakau išvažiuodamas į greitkelį. Jeigu koks nors žmogus ir džiūgavo atsukdamas nugarą viskam, ką kadanors brangino, tai, galiu ląžintis, nedarė to su tokiu pasimėgavimu kaip aš.

Visą gyvenimą žinojau, į ką noriu būti panašus, jei noriu būti panašus į ką nors iš viso.
Mūsų gatvėj gyveno toks vyrukas. Pakaušyje jis buvo išsiskutinėjęs “eik-tu-šikt”, o priekinės dalies plaukus vaikščiodavo susisegęs spalvotom sąvaržėlėm. Rengėsi jis kaip škotas patriotas; todėl sutaupydavo ant skalbimo. Kai praeidavo pro šalį, kūną užliedavo nereali šiluma – atrodydavo, kad ką tik prasilenkei su kaitria krosnim. Niekas nežinojo jo vardo.
Taigi tas vyrukas, kurį mes, įdomumo dėlei, vadinom Eik-tu-šikt, retkarčiais vaikščiodavo su Nematomu žmogum. Nematomas žmogus, būdamas šalia Eik-tu-šikt, tapdavo truputį ryškesnis, nei paprastai, netgi galėjai įžiūrėti kontūrus. Bet ne tiek, kad vėliau galėtum atpažint gatvėj.
Tai buvo stebuklingas vyrukas. Kartą man netikėtai nuskilo. Gavau persimest su juo pora žodžių. Ir supratau, kad niekada jo nepamiršiu. Nesvarbu, kad negaliu jo išskirti iš minios. Kad jis neturi nei plaukų spalvos, nei veido bruožų, kuriuos galėčiau atitinkamai susidėlioti galvoje. Negalėdamas sukurti jo realaus paveikslo, įsivaizduojų jį kaip pilką dėmę, abejingai pėdinančią šalia Eik-tu-šikt. Ta dėmė be perstojo kaitalioja savo pavidalą, kad išliktų neįsimenama.
Nematomas vyrukas – įdomiausias mano sutiktas žmogus. Jis viską daro savaip: geria alų, sukinėja nykštį priešais ekraną, juokiasi, stebisi. Jo pažiūros – pačios tikriausios ir originaliausios. O komentarai per futbolo rungtynes… taip. Ir vienas Dievas, jei tik jis būtų, žinotų kaip tas vyrukas geba ištirpti minioje.

Visą laiką žinojau, kaip noriu gyventi. Aštrus skausmas paširdžiuose, ašarojanti kairioji akis ir suaižėjusi gerklė – tai tik menkas pašalinis efektas. Kai išeinu į gatvę ir žmonės, einantys pro šalį, nekreipia į mane nė menkiausio dėmesio, tada žinau, jog nors kai kurie dalykai ir keičiasi – o taip, sere, tai sumauta gyvenimiška tiesa – yra dalykų, kurie išlieka amžinai. Nes mums nerūpi žmonės, einantys pro šalį. Ir kiekvienas iš mūsų esame žmogus, einantis pro šalį. Tikiuosi suprantate, kur link suku?
Kaip pasakė Francis, argi mums turėtų rūpėti? Dar jis pasakė, jog mes turime budėti. Dievas mato, mes ir budime. Visuomet atmerktomis akimis, nes mūsų gyvenimai – degantys gyvenimai. Jeigu jie trumpi – nereiškia, kad blogi. Reiškia, kad inirtingai degė. Ir jeigu jie greit sudegė, nereiškia, kad visą mums duotą laiką mes, velniai rautų, nebuvome pasirengę.
2010-12-07 20:08
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-24 12:43
Svoloč
Puikiai rašai, gaila, įspūdis toks, kad ne viskas arba ne iki galo čia pasakyta. Bet - jėga.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-17 15:35
diukasniukas
Nori būt... Viliu iš Simpsonų? Vienas. Kietas. Škotas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-19 14:53
Jugo_Džiova
Nu Eik-Tu-Šikt...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-15 14:36
Flax
Hmmm... Kai finišas visų vienodas, belieka pasirinkti, kokiu būdu tu nori jį pasiekti, right? :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą