tik ne šį...kart

2010 12 07

Atpirkau paskutinį atodūsį –
Mirštančios bitės, delne
Susirietusi į mažytį gumulėlį
Su visam pailsusi užsnūdo.

Suglaudžiau pirštus ir truputį
Spustelėjau; sako nekanda, kai
Žmogaus nematoma dalelytė
Vidinėse upėse blaškosi.
Net mirusios kanda...

Tik ne ši.

Pakeliu akis į dangų ir klausiu...
Per sekundę tūkstančiai drugių
Perstumdo debesis. Saulė nusilenkia
Lietui ir neatsiklaususi paskandina
Iki raudonumo įkaitusią žemę,
Nuo lašų dundesio kyla dulkės.

Kiekvienas potepis it žvilgsnis
Akies krašteliu, į tai kas užginta.
Maloniai stebina. Namuose nieko
Neįtardama velkiesi sapnu it
Naktiniais marškiniais, kurie visą
Naktį globos it per grubūs delnai,
Tavo naktį. Žinau, jog dažnai sėdi
Įsibridus iki pusės į savo nuogumą
Ir suspaudusi lūpas nori, kad, tiesiog
Būčiau šalia. Pakeliu veidą į dangų
Ir klausiu...

Per sekundę tavo akys prisirpsta
Man nereikalingi atsakymai...

Tik ne šį... Kart.