Daug ir nieko

Snaigutės daug nelaukia –
Jos nukrenta į sniegą.
Gal jos padaro daug?
Gal paprasčiausiai nieko?

Bandau tave pašaukti.
Žiūriu, kad jau atbėgi.
Manei: atleisiu tau?
Aš nepykstu dėl nieko...

Nesuvokiau anksčiau
Slapčiausių tavo siekių.
Tik šiandien supratau,
Kad tu mane palieki.

Todėl, kad neatpjausiu
Storos pasaulio riekės.
Todėl, kad neišgausiu
Kiek tavo norai siekia.

Nors ir žvaigždes apsiausčiau
Per dangų nusidriekęs,
Vis tiek veltui paimčiau....
Daugių daugiausiai nieko.

Kodėl aš iššvaisčiau
Didžiausius meilės kiekius?
Tada man reiškei daug,
O aš nereiškiau nieko.

(Juk kirvis neatjaustų,
Jei kotas liktų vienas.
Gali išdrožti naują,
Nes medis – tai ne plienas.)

Bet tau krūtinėj skauda
Ir jau verki prie sienos.
Maniau, kad tavo naudai
Išeis šita naujiena.

Prašau, neatgailauki.
Juk man nesi prisiekus.
Tik taikiai pasitrauki,
Vėliau manęs neniekink.

Paimkim iš pasaulio
Kiek norime kiekvienas.
Gyvenkime iš naujo,
Turtėkime kas dieną!

Tiktai nepiktnaudžiaukim –
Tegu kitiems dar lieka:
Paimk mažiau nei daug,
O aš - daugiau nei nieko.