Mūza be astronomo

                              Su Šekspyru (21)

“Auksinei jos didybei tu lenkies“

Gražu it mūzoje
Kai šitaip apie saulę,
Bet protarpiais,
Jei protas atsigauna,
Aš noriu gatvės,
Noriu kautis,
Ir publikos, kuri maištauja.
Tas auksas vis dėlto į naudą neišeina,
Net ir karaliai, juo apsvaigę,
Išmirė, nunyko, ačiūdie.
Suklusk, širdie:
Mano šalies pirkaitėj mažoje -
Šekspyrą vėl ateinantį girdžiu,
Akim poetiškai sužiurusį į saulę:

“Tačiau kada, pavargus danguje,
Liūdnai pakalnėn rieda ji pro ūką.. “

Ar negeriau pasižvalgyti po save
Ir, aiktelėjus, pripažint ūmai -
Kiek daug tamsos, į saulę žiūrint,
O Viljamai, išlieka žmoguje.
Tik tavo - mano ji akims liūdna,
Tik tau ir man įrydusi į ūką,
Tačiau kiti ten sveikina ją patekėjus,
Pakilę paukščiai pašaukia giesme
Ir džiaugiasi, pražydę ryto rasos.

Pasauli stebuklingas,
Dievo Žodyje esąs!
Nelengva mums įžvelgt tiesas
Net ir į saulę žiūrint -
Vieniems ji leidžiasi,
Kitiems jau teka
Ir tyli astronomas,
Nenorėdamas paneigt iliuzijas gražias
Nuo saulės nusigrįžtantiems
Nakties puse.