Nakties iliuzija

Naktis.
Net žvaigždės užgesintos.
Kažkas išėjo iš manęs,
Kuris gražiai jas prižiūrėjo,
Matyt, tikėdamas ir mano paramos.

O dugnas juodas...
Nors žarijomis barstyk,
Kad Paukščių Takas vėl sugrįžtų būti.
Argi svarbu, kad ligi jo neįtikėtinai toli?
Šioje naktyj, kaip niekad suprantu -
Net ir minties žarijomis
Apsėtas tolimas dangus
Gyvenimu į sielą plūsta.
Galvoju tyliai -
O gal tai mano brėžinys,
Kuris, paduotas Visagaliui į rankas,
Išeis į sėją Paukščių Tako –
Ir te nepyksta niekas, kai savy girdžiu:
- Antai! iš Šklėrių Pranas Karlonų
Dangaus architektu pas Dievą tapo...

Bet ar kas žino, kodėl taip,
Jeigu tikėjimu
Tiesas išsakom?