Ant aukšto kalno

Gal jau nevaikščiosiu keliais,
Kur į nelaisvę priešai ima.
Tyliais, žiemos speiguotais vakarais
Glaustysiuosi, kaip vaikas pasakom,
Atsiminimais,
Kuomet jaunystės tiek,
Kad... Dieve! Dieve!
Ką iš jos darysiu?
Kai po ledais nubėgęs upėmis plaukiu,
Kai po žiema pavasarius išvaikštau
Ir nesvarbu, esi ar ne -
Renku žvaigždes iš tų pačių akių   
Ir vis - į svajones! į svajones!
Dangus nublanksta,
Bet užtat, ak! kaip gražu,
Ant mano kalno aukštame
Jomis papuoštame
Dvare.