Kreivų regėjimų paklodėj man mainos tavo veidas,
Ištiškęs ir iškrypęs, ir nežinia iš kur atplaukęs.
Tiesiu rankas į niekur, į šešėlius miglotus,
Kol tavo veidas mainos - aš, kaip regėjimas, paklodėj.
pirmos dvi eilutės įdomios, trečia dar nieko būtų jei ketvirta kažkaip išsirištų su užtaisu - deja, nuslydus tokia jokia. O primos dvi įdomios - geros ir pavadinimą atitinka, ir nuo poezijos nenutrūksta bet trūksta pabaigos šiam ketureiliui, tokios tvirtesnės, kad nušvistų, ar tai mintimi, ar tai vaizdu. (dabar lyg pritemtos greičiau, išsikvėpusios.)