Jei priglaudęs galvą prie žemės išgirsi, kaip žolės stiebeliu po lietaus, kaip tipena dievo karvutė - pasakyk, ar tai laimė?
Jei palietęs pėdom basom jūros krantą, išgirsi, kaip artėja laivai šaukdamiesi tavęs, pasakyk man - ar laimė?
O kai vėjas žais smilgų viršūnėm virš kopų smėlėtų, jei kai žais taip, mėnuliui baltam jei kai šviečiant taip žais, jei pajusi, kaip dilgčioja pirštų galiukai - laimingas esi?
Kitąkart toj šviesioj mėnesienoj kai tapysi peizažus ryškiausių saulėlydžių ir kažkas kai prieis-apkabins, o tavy nebetilps fėjų dulkės - pasakyk, ar tai laimė?
Pasakyk, kur tą laimę talpinti, kai nelieka jau vietos lūpų kampučiams kilti aukštyn - kur talpinti?
O kai vėjas šypsodamas atneša saują man vyšnių žiedų ir į plaukus įpynęs paglosto - kur talpinti tą laimę?
Koks tai jausmas tą laimę atrasti kai aukštai angelai ant stogų jau pribarstė raudonų pievų aguonų į žemę?
Koks tai jaumas priglaudus blakstienas, blakstienas ir jausti?
Kai mums aitvarus laidant susipina virvės, pasakyk, ar tai laimė?
Ar laimingi mes - tie, kur skrajoja besparniai padangėm?