Vėsu

Vakarais sutinku daugiau tokių:
    mėto gniūžtes į kitų langus,
    tikisi, kad slystantis sniegas
    spindinčiu raštu ištįs laiškais,
    ornamentais gražiausi žodžiai
    įsirangys plyšiais tiesiai į vidų
    žmonių, nesuprantančių kalbos
    šnarančio skersvėjo, nė nuotaikos
    nenujausdami jie išsigandę langus
    eina kamšyti vatomis lyg savo ausis
    tik akys dar ilgai sustoja ties mumis.

    Nepastebėtai sutrupinę gniūžtes
    sidabrinius kristalėlius vis išmetam
    virš savęs ir sukamės sukamės, nes
    mums, ar nematot, ir vieniems šitaip gera.

    Tik kažkodėl šįkart manoji gniūžtė,
    Rodos, širdis taip stipriai suspausta
    Nesubyra tik tirpsta delnuose
    Sūriais lašeliais tiesiai ant žemės.