Susilašinau aš velnio lašelių,
ant šaukto mažo,
pakaitinau
aš tą trupinėli
išlėkt norėjau.

Išlėkt norėjau
į rojų
į žemuogynų pievas.
Pas mama ten dangaus aukštybėj.
Pas tėti, kitam pasaulio krašte.

Pakaitinau ant to mažo šaukštelio,
tą velnio dozelę.
Gyvenimo matyt nebenorėjau.
Išnykt iš realybės aš svajojau.

Keli  dūriai į vena,
keli draugams
ir atodūsis gilus nuaidėjo.
Dabar kelio atgal nebėra.
Tai buvo ...

Tai buvo paskutinis mūsų kartas. 
 
Dabar mes įsivaizduojamoj pily, angelai. 
Didvyriai jūs, vyrai ąžuolai.
Mes princeses, karaliaus rūmuose.
Ten visi, ir tėvai, ir draugai.

Mirtyje - kur pasitinka Dievas.
Nuodėmių klausyt.