Dėkui už komentarus. :) Aš rašykuose tikrai seniai, bet visus eiliukus dedu ne dėl vertinimų. Kita vertus gavau tikrai taiklių ir gerų pastebėjimų, už kuriuos esu dėkinga. Dar kartą dėkui pakomentavusiems. :)
tai va, grįžau.
yra sviesto, kalbėjimas monotoniškas, nuobodokas (gal tas nuobodumas kyla ir iš formos), neišlaikoma intriga vietomis
ir labai nepatraukli forma, kaip sakiau
suma sumarum - nevertinsiu, galvok pataisymus, atsižvelgdama į skaitytojų komentarus ir prašyk adminų pataisyti. nes dabar man labai gaila nuvertinti idėją, dėl techninių dalykų.
Man ir teksto per daug atrodo, nors jis ir geras. Kažkaip
jei rinktis tokią apimtį, kad išlaikyt skaitytojo susidomėjimą reikia tobulai sudėliot "atoslūgius" ir "potvynius", "minčių kabliukus". Dabartinį variantą norisi grynint, aš palikčiau ko gero tiek:
Nieks nekariauja ten –
Timbuktu.
Ten
cukranendrėse sugulę
žiūri į dangų.
Skaičiuoja sapnus.
Juokias ir
rankom matuoja
atstumus
iki durų kaimyno.
Vaikšto ten
basomis
ir be grimo.
Naktimis,
kai suminga vaikai,
skamba melodijos
tylios
ir lyg jonvabaliai
žybsi miesto langai.
Prašalaitis tikrai netikėtų –
mirkčioja
miestas,
tarsi pasaulį
iš tolo stebėtų.
Nieks nekariauja
tenai –
Timbuktu.
Kai paklydęs praeivis
barbena
prie vartų,
nieks nesiūlo iš karto
jam dūšios atverti
ir garsiai kvatoti –
jie paglosto pečius
ir sugulę į miegmaišį vieną –
visas miestas,
tarytum šeima –
eina miegoti.
– Ar matei kada nors? –
tyliai kužda į ausį
rodo žvaigždynus
ir veidą nuprausia,
nors jų miesto –
sūriausias vanduo,
susiglaudę šalia
jie nebijo,
jie tik glosto pečius
ir skaičiuoja,
kiek mylių –
iki debesies
to ar kito
ir taip –
iki ryto.
Jie tik glosto pečius
lyg niekur nieko
taip ištraukia
ginklus
iš praeivio
širdies,
kad nušvitus
ir jam
neskaudėtų. [i]
Beje, labai labai graži vieta:
[i]susiglaudę šalia
jie nebijo,
jie tik glosto pečius
ir skaičiuoja,
kiek mylių –
iki debesies
to ar kito
Ir visumoje darbas geras, nuotaika pagauta, įvaizdžiai taiklūs, tiek dėl apimties tekstas kiek nesuvaldytas, tad 4* šįkart :)